KOKIAS GRĖSMES SLEPIA SAVYJE MONARCHIJA?
Timotiejus Veras ,,Pravoslavų bažnyčia“, 2-oji dalis (,,Didysis skilimas“): ,, Rytuose [Konstantinopolyje] valdė stiprus pasaulietinis valdovas – imperatorius, kuris įtvirtino civilizuotą valdžią ir įstatymingumą. Vakaruose [Romoje] barbarams užplūdus pridygo daugybė tarpusavy besiriejančių valdytojų, kurie visi vienokia ar kitokia prasme buvo uzurpatoriai. Tad dažnai tik popiežiaus institutas tapdavo vienintėle jėga, kuri Vakarų Europos dvasiniame ir politiniame gyvenime gebėjo veikti kaip vienybės centras tapdama stabilumo bei periimamumo elementu. Susiklosčius aplinkybėms popiežius ėmėsi to, kam graikų patriarchai kviesti nebuvo: jis įsakinėjo ne tik vien bažnytiniams pavaldiniams, bet ir pasaulietiniams valdovams. Vakarų bažnyčia taip susicentralizavo, ko niekad nebuvę nė vienoje iš keturių Rytų bažnyčios patriarchatų (galbūt kiek išskirtiniau kalbėtina tik apie Egiptą). Taigi, Vakaruose [popiežiaus] monarchija, o Rytuose – [patriarchų] kolegija.“
Timothy Ware ,,The Orthodox Church“, Chapter: 2 (,,The Great Chizma“): ,,In the East there was a strong secular head, the Emperor, to uphold the civilized order and to enforce law. In the west, after the advent of warring chiefs, all more or less usurpers. For the most part it was the Papacy alone which could act as a centre of unity, as an element of contuity and stability in the spiritual and political life of western Europe. By force of circumstances, the Pope assumed a part which the Greek patriarchs were not called to play, issuing commands not only to his ecclesiastical subordinates but to secular rullers as well. The western Church gradually became centralized to a degree unknown anywhere in the four Patriaarchates of the east (exept possibly in Egypt). Monarchy in the west; in the east collegiality.“
Q.: http://www.intratext.com/IXT/ENG0804/__P9.HTM
Dievo garbei ir artimo naudai: krikščioniška šeimų stovykla Papilyje
2009-09-03
Stovyklą pradėjome sekmadienį atidarymo pamaldomis, prašydami Dievo palaimos mūsų sumanymams ir bendrystei. Pirmadienį stovyklautojai turėjo įrengti sporto aikšteles, sutvarkyti aplinką ir daugybę kitų darbelių nuveikti.
Antradienį laukė tikras išbandymas – jaunojo Radvilos kario – savanorio diena, kurią organizavo KASP VIII rinktinės ats. ltn. Vidmantas Kuprevičius. Vyko trumpos, tačiau gan įtemptos teorinės ir praktinės rikiuotės, taktikos, kovinio įsakymo rengimo, topografijos, išlikimo elementų mokančios pamokėlės-pratybos. Vakare laukė tikras 20-ies km žygis Biržų giria, kuris prasidėjo malda prie paminklo žuvusiems Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijos partizanams ir palei Žemosios Gervės krantus pro Kuzmiškį, Lapakritą tęsėsi iki Dagiškio kaimo, kur laukė stovyklos dvasinio vadovo diakono Jono Juronio ir Sinodo Kolegijos prezidentės Dalios Liaukevičienės sutepti sumuštiniai, kaitrus laužas ir partizaniška nakvynė tankiame eglyne.
Kitą rytą prasidėjo antroji – kultūrinė žygio dalis. Buvo aplankytas Sandariškių ąžuolas, 1918 metų signataro J. Šerno amžinojo poilsio vieta, Nemunėlio ir Apaščios santakoje stūksanti evangelikų reformatų bažnyčia, knygnešio J. Bielinio – Baltojo Erelio, ąžuolas prie Suosto.
Ketvirtadienį abu stovyklautojų būriai įtemptai ruošėsi teologinei viktorinai – teko ir prisistatymus sugalvoti, ir namų darbus paruošti, ir ko per teologines valandėles mokėsi prisiminti. Pavakare vykusioje viktorinoje netrūko nei gerų emocijų, nei išminties – autoritetinga komisija įvertino stovyklautojų triūsą ir apdalino prizais – tortais.
Penktadienį keliavome po Papilio apylinkės žymias vietas. Apžiūrėjome puikiai sutvarkytos Editos ir Gintaro Landsbergų sodybos-muziejaus (anksčiau buvusios mokyklos, kurioje mokytojavo rašytojas K. Binkis) ekspoziciją, piliavietę, vadinamą Zomkeliu, kurioje gimė kunigaikštis Jonušas Radvila, pasivaikščiojome po ūksmingas palivarko alėjas, nusilenkėme paminklams Papilio partizanų kapinėse.
Šeštadienis stovykloje buvo skirtas amatams. Evangelikų reformatų bendruomenės nariai Irena Petrauskienė ir Vytautas Zablackas supažindino stovyklautojus su senaisiais lietuvių liaudies amatais – smagu buvo pabandyti krepšį pinti, įsižiūrėti, kaip virvę vyti ar lino kelią iki puikaus rankšluosčio pasekti...
Stovykla baigėsi sekmadienį iškilmingomis pamaldomis, po jų organizatoriai ir globėjai įteikė pažymėjimus dalyviams ir padėkas visiems, padėjusiems organizuoti ir vykdyti tradicinę Krikščionišką šeimų stovyklą, kuri mokė gyventi ir prasmingai dirbti Dievo garbei ir artimo naudai.
Dalia Gelažnykaitė-Liaukevičienė
Vidmantas Kuprevičius
Bernardinai.lt