http://bernardinai.lt/straipsnis/2005-05-02-francis-fukuyama-kalvinizmo-manifestas/6054
,,Šiemet sukanka 100 metų žymiausiam sociologiniam darbui per visą žmonijos istoriją – Maxo Weberio veikalui „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“. Jo teorija tapo savotišku „išvirkščiu marksizmu“. Weberio tvirtinimu, religija nėra ekonominių interesų pagimdyta ideologija (Marxo „opiumas liaudžiai“). Būtent religija pagimdė šiuolaikinį kapitalizmą.
Šiandien, naujojo tūkstantmečio pradžioje, kuriame esą vyksta „kultūrų susidūrimas“, kai modernizacijos ir demokratijos kūrimo Artimuosiuose Rytuose nesėkmių priežastimi neretai įvardijama religija, verta dar kartą naujai pažvelgti į Weberį ir jo knygą.
Weberio dėmesio centre – protestantizmas jo asketiniu pavidalu. Jo įsitikinimu, kalvinistinė predestinacijos (nulemtumo) doktrina skatino tikinčiuosius demonstruoti savo išrinktumą, įsitraukiant į aktyvią komercinę veiklą ir kaupiant žemiškąsias gėrybes. Tokiu būdu protestantizmas skatino darbo etikos atsiradimą, t.y. pradėtas vertinti pats darbas savaime, o ne tik jo rezultatai, ir kartu demontavo aristotelinę – katalikišką doktriną, jog žmogui neverta įgyti daugiau turto, nei būtina oriam gyvenimui. Galima kelti klausimą net plačiau: kas gali būti vadinama religija ir charizmatine valdžia? Vienas iš XX amžiaus bruožų, pasak Carlo Schmitto, buvo „politinių- religinių“ judėjimų atsiradimas, tokių kaip nacizmas, marksizmas-leninizmas, kurie rėmėsi tikėjimu iracionaliais savo esme postulatais. Marksizmas pretendavo būti moksliškas, tačiau realiame pasaulyje jo pasekėjai ėjo ne tiek paskui idėjas, kiek paskui vadus, tokius kaip Leninas, Stalinas, Mao. Pastarieji sugebėjo manipuliuoti žmonėmis taip lengvai, jog jų pasekėjų psichologiją sunku atskirti nuo religinių judėjimų dalyvių psichologijos. („Kultūrinės revoliucijos“ Kinijoje metu reikėjo atsargiai elgtis su senais laikraščiais. Jei kas atsisėsdavo ant laikraščio su Mao portretu ar įvyniodavo į jį žuvį, tai buvo vadinama šventvagyste ar net sąmoningu kenkimu).
Weberio pateiktas šiuolaikinio pasaulio paveikslas, kuriame pagrindiniai veikėjai yra specialistai be sielos, sėkmės siekėjai be širdies, šiandien kur kas labiau tinka Europai nei JAV. Nūdienos Europa – taikus ir klestintis žemynas, racionaliai valdomas ES ir visiškai sekuliarus. Europiečiai ir toliau vartoja tokius žodžius kaip „žmogaus teisės“ ir „žmogaus orumas“, kurie įsišakniję krikščioniškose vertybėse, tačiau daugelis sunkiai galėtų paaiškinti, kodėl iki šiol tiki šiais principais. Apie Europą su didesniu tikrumu nei apie Ameriką galima pasakyti, kad čia klaidžioja „mirusių religinių tikėjimų vaiduoklis“.“
http://bernardinai.lt/straipsnis/2005-05-02-francis-fukuyama-kalvinizmo-manifestas/6054
Dievo garbei ir artimo naudai: krikščioniška šeimų stovykla Papilyje
2009-09-03
Stovyklą pradėjome sekmadienį atidarymo pamaldomis, prašydami Dievo palaimos mūsų sumanymams ir bendrystei. Pirmadienį stovyklautojai turėjo įrengti sporto aikšteles, sutvarkyti aplinką ir daugybę kitų darbelių nuveikti.
Antradienį laukė tikras išbandymas – jaunojo Radvilos kario – savanorio diena, kurią organizavo KASP VIII rinktinės ats. ltn. Vidmantas Kuprevičius. Vyko trumpos, tačiau gan įtemptos teorinės ir praktinės rikiuotės, taktikos, kovinio įsakymo rengimo, topografijos, išlikimo elementų mokančios pamokėlės-pratybos. Vakare laukė tikras 20-ies km žygis Biržų giria, kuris prasidėjo malda prie paminklo žuvusiems Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijos partizanams ir palei Žemosios Gervės krantus pro Kuzmiškį, Lapakritą tęsėsi iki Dagiškio kaimo, kur laukė stovyklos dvasinio vadovo diakono Jono Juronio ir Sinodo Kolegijos prezidentės Dalios Liaukevičienės sutepti sumuštiniai, kaitrus laužas ir partizaniška nakvynė tankiame eglyne.
Kitą rytą prasidėjo antroji – kultūrinė žygio dalis. Buvo aplankytas Sandariškių ąžuolas, 1918 metų signataro J. Šerno amžinojo poilsio vieta, Nemunėlio ir Apaščios santakoje stūksanti evangelikų reformatų bažnyčia, knygnešio J. Bielinio – Baltojo Erelio, ąžuolas prie Suosto.
Ketvirtadienį abu stovyklautojų būriai įtemptai ruošėsi teologinei viktorinai – teko ir prisistatymus sugalvoti, ir namų darbus paruošti, ir ko per teologines valandėles mokėsi prisiminti. Pavakare vykusioje viktorinoje netrūko nei gerų emocijų, nei išminties – autoritetinga komisija įvertino stovyklautojų triūsą ir apdalino prizais – tortais.
Penktadienį keliavome po Papilio apylinkės žymias vietas. Apžiūrėjome puikiai sutvarkytos Editos ir Gintaro Landsbergų sodybos-muziejaus (anksčiau buvusios mokyklos, kurioje mokytojavo rašytojas K. Binkis) ekspoziciją, piliavietę, vadinamą Zomkeliu, kurioje gimė kunigaikštis Jonušas Radvila, pasivaikščiojome po ūksmingas palivarko alėjas, nusilenkėme paminklams Papilio partizanų kapinėse.
Šeštadienis stovykloje buvo skirtas amatams. Evangelikų reformatų bendruomenės nariai Irena Petrauskienė ir Vytautas Zablackas supažindino stovyklautojus su senaisiais lietuvių liaudies amatais – smagu buvo pabandyti krepšį pinti, įsižiūrėti, kaip virvę vyti ar lino kelią iki puikaus rankšluosčio pasekti...
Stovykla baigėsi sekmadienį iškilmingomis pamaldomis, po jų organizatoriai ir globėjai įteikė pažymėjimus dalyviams ir padėkas visiems, padėjusiems organizuoti ir vykdyti tradicinę Krikščionišką šeimų stovyklą, kuri mokė gyventi ir prasmingai dirbti Dievo garbei ir artimo naudai.
Dalia Gelažnykaitė-Liaukevičienė
Vidmantas Kuprevičius
Bernardinai.lt