JAU IR PERSMELKĖ KIAURAI
,,Aplinkui nė gyvos dvasios.
Peras kasė sniegą.Tėvas ką tik nuvažiavo su nauju vežimu. Perui reikėjo atkasti dar vieną rietuvę.
Šūstelėjo vėjo gūsis. Kas gi tai? Gal jį šaukia Dievas? Dievas dabar jau nebebuvo toks baisus. Peras jo mažiau bebijojo. Jeigu nebūsi niekšas, Dievas nedarys nieko bloga. Apie Dievą jis dabar galvojo su daug didesne pagarba. Kalbėti apie Jį negalėjo. Nesuprato jis žmonių, kurie lengvai ir lyg pasimėgaudami kalba apie Jį. Pavyzdžiui, mokytojas klasėje, aiškindamas apie Jėzų Kristų, tardavo jo vardą kaip patį paprasčiausią. Peras galėdavo ištarti šį vardą tik tuomet, kai jam įsakydavo. Iš drovumo ir pagarbos jis netardavo jo net mintyse. O kai kurie suaugę žmonės lengvabūdiškai plepa apie Kristų ir taria šį įstabų vardą nė kiek nesivaržydami. Peras niekino tokius žmones.
Motina ir tėvas apie Dievą niekuomet nekalbėdavo, ir tai jam patiko. Jis pasipiktintų, jei jie pradėtų kalbėti.
O kas gi yra Šventoji Dvasia?
Kasdamas sniegą, Peras pajuto, kaip jo širdyje lyg suskambėjo švelni styga. Šventoji Dvasia! Ji čia. Vos tik jis apie Ją pagalvojo, o Ji jau ir persmelkė kiaurai, priminė apie save ir vėl nuskriejo.
Jis stovėjo ir nieko nematančiomis akimis žiūrėjo į snieguotą, ūkais apsitraukusį mišką. Kokios tik mintys, svajonės nėra jo lankiusios, o dabar ir Šventoji Dvasia.
Jis vėl ėmė kasti.“
Q.: Tarjei Vesosas ,,Didysis žaidimas“,- Vilnius, ,,Vaga“, 1973, p. 90. Iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius. (Kn.: Tarjei Vesaas ,,Det Store Spelet“,- OSLO, 1965. )
