VILTIS VISAME KAME

http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-629.htm

,,Teiginys: Visus reformacijos ir atgimimo judėjimus inspiravo viltis, kad Bažnyčia ir visuomenė atgis ir atsinaujins. Visi XVI amžiaus reformatoriai kvietė Bažnyčią atsiskirti nuo valstybės, bet kartu skatino visuomenę sąmoningai įtvirtinti krikščioniškas vertybes ir sampratas. Jie buvo įsitikinę, kad Dievas nori iš esmės atnaujinti Bažnyčią, valstybę ir kiekvieną individą. Idėja, kad Liuteris, Kalvinas ar kiti reformatoriai nesidomėjo socialiniais klausimais ar šiame gyvenime nepuoselėjo vilčių, yra absurdiška. Visi jie norėjo atnaujinti Bažnyčią bei visuomenę ir siekė šio tikslo, skelbdami žmonėms biblines vertybes.“

<...>

,,Beveik visų krikščioniškų denominacijų įkūrėjai – Bažnyčios tėvai, liuteronų reformatoriai Liuteris ir Melanchthonas, reformatai teologai Kalvinas, Buceris ir Noksas, anglikonai Kranmeris, metodizmo pradininkai Veslis, Vitfildas, ir baptistai (ypač JAV ir Anglijoje) manė, kad krikščionys žino, kokie yra keliami teisingi reikalavimai visuomenei, ir stengsis realizuoti savo viltis maldomis, mokymu, pranašavimu ir darbais. Idėja, kad krikščionys gali visiškai atsiriboti nuo visuomenės ir kad mūsų asmeniška viltis nedaro įtakos visuomenei, yra visiškai svetima bet kokios denominacijos išpažinimui! Europos krikščionys privalo vėl pradėti sėti viltį, kaip reformatoriai, pietistai, atgimimo žadintojai ir daugelis kitų, bei spręsti ne tik artimiausios ateities problemas, bet siekti ir tolimų tikslų. Individualizmas, kuris atsirado Europoje ir Vakaruose per pastaruosius 150 metų, sukūrė mums klaidingą įspūdį, kad krikščioniškas tikėjimas yra visiškai asmeniškas dalykas, neturi visuomeninės reikšmės ir kad jis gali išlikti organizuotoje Bažnyčioje netgi be bendravimo. Toks požiūris sukelia nusiminimą ir atima iš krikščionių viltį. Kai nematome poreikio aukotis dėl kitų, veikiai ir patys prarasime viltį. Ne Biblija ir ne pietizmas, o būtent šis individualizmas daugybę tikinčiųjų paskatino atitolti nuo šeimyninio gyvenimo, verslo, politikos ir mokslo bei nebeliudyti krikščioniškų vertybių kasdienybėje.“

http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-629.htm

BIBLIJA

http://www.biblija.lt/

Norvegijos miškuose ...

JAU IR PERSMELKĖ KIAURAI

,,Aplinkui nė gyvos dvasios.
Peras kasė sniegą.Tėvas ką tik nuvažiavo su nauju vežimu. Perui reikėjo atkasti dar vieną rietuvę.

Šūstelėjo vėjo gūsis. Kas gi tai? Gal jį šaukia Dievas? Dievas dabar jau nebebuvo toks baisus. Peras jo mažiau bebijojo. Jeigu nebūsi niekšas, Dievas nedarys nieko bloga. Apie Dievą jis dabar galvojo su daug didesne pagarba. Kalbėti apie Jį negalėjo. Nesuprato jis žmonių, kurie lengvai ir lyg pasimėgaudami kalba apie Jį. Pavyzdžiui, mokytojas klasėje, aiškindamas apie Jėzų Kristų, tardavo jo vardą kaip patį paprasčiausią. Peras galėdavo ištarti šį vardą tik tuomet, kai jam įsakydavo. Iš drovumo ir pagarbos jis netardavo jo net mintyse. O kai kurie suaugę žmonės lengvabūdiškai plepa apie Kristų ir taria šį įstabų vardą nė kiek nesivaržydami. Peras niekino tokius žmones.

Motina ir tėvas apie Dievą niekuomet nekalbėdavo, ir tai jam patiko. Jis pasipiktintų, jei jie pradėtų kalbėti.

O kas gi yra Šventoji Dvasia?
Kasdamas sniegą, Peras pajuto, kaip jo širdyje lyg suskambėjo švelni styga. Šventoji Dvasia! Ji čia. Vos tik jis apie Ją pagalvojo, o Ji jau ir persmelkė kiaurai, priminė apie save ir vėl nuskriejo.

Jis stovėjo ir nieko nematančiomis akimis žiūrėjo į snieguotą, ūkais apsitraukusį mišką. Kokios tik mintys, svajonės nėra jo lankiusios, o dabar ir Šventoji Dvasia.

Jis vėl ėmė kasti.“

Q.: Tarjei Vesosas ,,Didysis žaidimas“,- Vilnius, ,,Vaga“, 1973, p. 90. Iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius. (Kn.: Tarjei Vesaas ,,Det Store Spelet“,- OSLO, 1965. )

Liberalaus šėtono metastazės

„VELNIAS VISADA YRA KIEK LIBERALAS“, – yra pasakęs ar tik ne Čestertonas. “
http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-01-algirdas-patackas-vasario-16-oji-ir-kovo-11-oji-esminis-skirtumas-vieno-nomenklaturinio-mito-zlugimas/41208

Tačiau šis lietuviškas epizodas, papildytas istorija apie partizanų vado Žemaičio iškvietimą į Maskvą*, pakoreguoja Berijos, lyg ir liberalo, įvaizdį. „Velnias visada yra kiek liberalas“, – yra pasakęs ar tik ne Čestertonas. Pats būdamas ne rusas, su tamsos kunigaikščio tarnams būdinga blogio vyda jis žinojo, kad prievarta palaužia tik kūną, o sielai palaužti reikia kitų priemonių – išdavystės. Ir nors Berijos iškilimo laikotarpis buvo trumpas (represinės jėgos buvo stipresnės, nors ir bukesnės**), beriada turėjo tęsinį. Prie jo idėjų, pavėlavus ir vis dėlto pagaliau suvokus, kad kito kelio norint išlikti nėra, buvo grįžta 6-ame dešimtmetyje, kai represiniame aparate, CK ir kitur įsitvirtino kolaboracinė lietuviška nomenklatūra. Tada Lietuvoje ir stojo sovietų valdžia ir buvo įvykdytas, buvo iškeptas tas kiek pasmirdęs troškinys – „Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR…“.
Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti vieną, gal netikėtą ir daug kam nemalonią, bet viešumo išsiilgusią ištarą – ne jie, nomenklatūra ir prievartautojai, buvo pagrindinė sovietų valdžios atrama. Taip, jie vaidino labai svarbų vaidmenį, tačiau dambos užpildu buvo tie 70 proc., ta žiguliukų ir pilkšvų silikatinių plytų Lietuva, kuri nebuvo sovietų valdžios draugas, bet nebuvo jau ir priešas, kuri sėkmingai prisitaikė ir susitaikė <...>“

*Jonas Žemaitis (1907–?) – žymus partizanų vadas (po mirties jam buvo suteiktas generolo laipsnis). Per stebuklą išlikęs gyvas, Berijos įsakymu buvo atvežtas į Maskvą, Lubianką, kur jam Berija, kaip atrodo, siūlė aukštas pareigas okupuotoje Lietuvoje – matyt, su sąlyga, kad jis padės užgesinti ginkluotą pasipriešinimą, tačiau Žemaičiui atsisakius, jis buvo sušaudytas. Šis iškvietimas ypač siutino Sniečkų, kuris didelę dalį savo vienos ataskaitinės kalbos paskyrė ne padėčiai Lietuvoje, o šiam įvykiui.
-----------------
**„my jego rastvorili v ščeloči“ (mes jį ištirpdėme šarme) – taip gyrėsi jo budeliai.
Šis tekstas buvo pateiktas žurnalui „Veidas“. Jame spausdintas sutrumpintas. Čia publikuojamas autoriaus atsiųstas visas tekstas, kuris skelbtas "XXI amžiuje".
Q.: http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-01-algirdas-patackas-vasario-16-oji-ir-kovo-11-oji-esminis-skirtumas-vieno-nomenklaturinio-mito-zlugimas/41208

VIENINTELĖ EVANGELIKŲ REFORMATŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE

Tik Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia (LERB) yra kalvinistinė Bažnyčia ir tik Ji vienintelė turi teisę tradicine evangelikų reformatų Bažnyčia vadintis.

Liberali sekuliarėjanti atskala, pažeidusi bažnytinę drausmę bei neatitinkanti Bažnyčios pagrindinių ženklų, nėra evangelikai reformatai.


http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/91642


http://www.lrytas.lt/-12350492361233245400-ekspertai-suteik%C4%97-teis%C4%99-tradicine-evangelik%C5%B3-reformat%C5%B3-ba%C5%BEny%C4%8Dia-vadintis-tik-vienai-bendrijai.htm

,,Rygos seminarijos mokslininkai nustatė, jog Unitas Lituaniae Sinodas negali vadinti evangelikais reformatais, nes jų išpažįstamas tikėjimas turi daugybę prieštaravimų tradicinei doktrinai. Vienas iškalbingiausių faktų - pamaldas laiko ir sakramentus teikia moterys, ko niekuomet neleido evangelikų reformatų kanonai.“

,,<...> savavališkai atsiskyrę asmenys turi teisę kurti naujas bažnyčias, tačiau negirdėtas dalykas, jog išeidami jie perimtų šimtmečius gyvuojantį pavadinimą“

http://www.lrytas.lt/-12350492361233245400-ekspertai-suteik%C4%97-teis%C4%99-tradicine-evangelik%C5%B3-reformat%C5%B3-ba%C5%BEny%C4%8Dia-vadintis-tik-vienai-bendrijai.htm


http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/91642


Iš pastabų srauto:

60[-asis įrašas].

Krikščionis 00:43 02-26 IP: 78.60.50.253

,,Baikit jus čia šmeižti kun. Kvedaravičių, ir nedarykit čia cirko, nes juokas iš jūsų ima. Ne paslaptis, kad visi Mikalausko vadinamieji ,,kunigai'' yra pagal jų teologines žinias bukapročiai, neskiriantys paprasčiausių biblinių doktrinų, jas painiojantys. Tai pastebės kiekvienas krikščionis iš jų pamokslų, kuriam Biblija yra rašytasis ir neklystantis Dievo Žodis, o ne kažkokia pasenusi žmogaus kūrybos pasakų knyga (kaip kad teigia liberalioji krikščionybes atšaka, kurios ištikimi šalininkai yra mikalauskininkai). Kad pamatytume, ka pamokslauja minimi asmenys, tereikia nueiti sekmadienį pasiklausyti vadinamojo ,,kunigo" Šerno pamokslų,– ir pamatysi, kas ten per Dievo Žodžio ,,ekspertas" . Visi tie Mikalausko kunigai yra vilkai avių kailyje, viliojantys ir klaidinantys avis, kurios iesko Ganytojo. Tas, kuris skelbia Kristų ir yra šmeižiamas dėl Kristaus vardo - yra tikras Kristaus tarnas. Kvedaravičius visada yra šmeižiamas. Kodėl? Atsakymas paprastas - nes jis skelbia neatskiestą Kristaus evangeliją iš sakyklos kas sekmadienį . Ne taip kaip liberalieji ,,krikščionys" . Ir esmė yra ne turte, o Evangelijoj. Žinoma šiuolaikiniam pasauly nėra vietos Kristui ir grynam Jo Žodžiui, tad nėra ko stebėtis, kad atsiranda tokiu pragaro šunų, kurie tik ir loja viena išmokyta fraze, koks blogas Kvedaravičius. Kiekvienas turi savo nuomonę, bet tas kuris is tiesų yra vedamas Dievo Dvasios, pamatys kas yra tiesa, o kas melas. Teatsirenka kiekvienas skaitytojas, kuom tikėt, kuom ne. Tad čia belieka pridurti Kristaus žodžius: kas turi ausis-teklauso. [60-ojo įrašo autorius ekskomunikuotojo Mikalausko pavardę visur rašė mažąja raide.-E. R.]''

PAVOJUS, GRESIANTIS VISOMS TRADICINĖMS BAŽNYČIOMS.

Gintaras Beresnevičius

ATSAKYMAS Į LIETUVOS EVANGELIKŲ REFORMATŲ BAŽNYČIOS (UNITAS LITHUANIAE) PAKLAUSIMĄ DĖL TRADICINIŲ BAŽNYČIŲ STATUSO

Evangelikai reformatai Lietuvoje pagal savo doktrinos kilmę tęsia Ullricho Zwinglio ir Jono Kalvino reformacijų atšakas, suvienytas reformatų teologo ir ekumenisto Heinricho Bullingerio doktrinoje (1-sis Šveicariškas Išpažinimas, 1536 m„ Tigurino Santarvė [Consensus Tigurinus, 1549] ir Antrasis Šveicariškas Išpažinimas, Confessio Helvetica Posterior, 1566.) H. Bullingerio doktrina ir jos tąsa kanonuose tapo pagrindu, kuriuo „šveicariškąją bažnyčią" priėmė ir kiti Šveicarijos miestai, ir Prancūzijos, Škotijos, Vengrijos, Lenkijos ir atitinkamai Lietuvos evangelikai reformatai.
Būtent ši forma ir sudaro nuo Radvilų laikų, nuo XVI a. Lietuvoje gyvuojančios Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios dogmatikos esmę. Unitas Lithuaniae nėra tušti žodžiai. Ir juodžiausiai metais, ne tik Radvilų pastangų dėka, tai buvo lietuviška bažnyčia, kurioje lietuvių kalba buvo privaloma, ir kuri turėjo būtent lietuvišką savimonę, ir nuolat rėmė ir fundavo švietimą, mokyklas, vertimus į lietuvių kalbą.
Lietuvos evangelikų reformatų tęstinumą garantuoja Sinodai, šaukiami periodiškai, kurie atnaujina tęstinumą ir priimdami savo terpėn naujus asmenis, ir kurie turi teisę (drauge su Sinodo kolegija) evangelikų reformatų kanonams aiškinti. Sinodai yra aukščiausia Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios valdymo institucija. Pirmasis Sinodas sušauktas 1547 m. ir vėliau šaukti Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose. Paskutinysis rinkiminis sinodas sušauktas 2001 liepą Kaune; eilinis sinodas vyko 2002 m. birželio mėn. Vilniuje. Sinodai vyko pagal visus kanonus ir tradicijas.
Tuo metu 2002 m. spalį Biržuose nutiko įvykis, kuris neturi precedento netgi margoje protestantiškų bendruomenių dalijimosi istorijoje. Buvo sušauktas „visuotinis Evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodas", kuris a) apie savo sušaukimą ir veiklą neinformavo egzistuojančio Sinodo, b) kuris nuslėpė savo egzistavimą nuo Reformatų Bažnyčios, ir kaip bebūtų paradokslu, būdamas vietinis, regioninis, perėmė ar tiesiai sakant, uzurpavo, Lietuvos evangelikų Reformatų Bažnyčios vardą. Vardo uzurpavimas reiškia ir teisių, ir tęstinumo uzurpavimą.

Uzurpacija šį aktą galima vadinti todėl, kad a) mažesnė dalis veikė slapta nuo didesniosios, kuri apie jo sušaukimą bei veiklą nebuvo informuota, b) Biržuose įvykęs sinodas Teisingumo ministerijoje užsiregistravo kaip Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae vardu,
neinformuodamas vardo turėtojo, atsiprašau už profanišką pavyzdį, bet sakykime tai tas pats, kas būtų, jei kokia nors kaimo svarainių limonado varykla pasivadintų Coca Colos prekiniu vardu. Tokiu atveju teismai, bausmės, sankcijos tai varyklėlei būtų katastrofiškos, jos paliestų ir Lietuvos valstybės, leidusios tokį dalyką, autoritetą. O čia - ne firmos, o religijos vardas, turintis puspenkto šimtmečio tradiciją, c) kadangi geriausias ekspertas šituose klausimuose, tai visos tradicinės Lietuvos religinės bendrijos, savo pareiškime Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei 2003 02 18 pripažino, kad Lietuvos Teisingumo ministerija įregistravo naują bažnyčią tuo pačiu, jau egzistuojančios Bažnyčios pavadinimu. Pastebėta, kad „ilgus šimtmečius Lietuvoje veikiančios Bažnyčios iki šiol nebuvo valstybės skaldomos. Religinių bendrijų, t. y. Bažnyčios naujų atskirų padalinių kūrimas Lietuvoje tradiciškai buvo Bažnyčių, o ne valstybės reikalas".
Pastebėtina, kad tai įvykis, neturintis precedento - po raštu pasirašė visų religinių bendrijų atstovai, ir netgi tų, kurios ypač vengia bet kokių bendrų pareiškimų su kitomis. Visos jos tai darė po konsultacijos su užsienyje esančiais savo centrais.

Noriu pasakyti, kad jei šis Pareiškimas būtų adresuotas ne mūsų valdžiai ir vyriausybei, o Briuseliui ar Strasbūrui ar Jungtinėms Tautoms, jis būtų kelioms dienoms pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre kaip beprecedentinis teisiško aklumo ir beje beprecedentinio bendradarbiavimo tarp konfesijų atvejis. O beprecedentinį atvejį gali išprovokuoti tik precedento neturinti situacija, kuri ir yra Lietuvos Evangelikų Reformatų (Unitas Lithuaniae) „klonavimo" atveju.
Skaidymasis yra natūralus protestantizme, ir jis vyksta, tačiau per ilgus amžius dar nebuvo atsitikimo, kad atskilusi dalis pasivadintų tos dalies, nuo kurios ji atskyla, vardu, nepridedama „naujoji", „regioninė", „Šv. Dvasios", „apaštališkoji" - nesvarbu kokių, bet vardų, liudijančių, kad ji nėra ta pati tradicinė bendruomenė, o tokia, kuri išsiskiria ir todėl atsiskiria dėl tam tikrų sumetimų (naujai atsiradusios dogmatikos, lokalinių ypatumų, charizminės pakraipos ir pan.) Niekur skaidymasis nevyksta tokiu būdu. Teisingumo ministerijos pareiga buvo atitinkamai bent jau informuoti tradicinę bažnyčią, kad ji jau klonuota.
Visi teisingumo ministerijos pareigūnų pasiteisinimai dėl registracijos nekalba apie faktą, kodėl naujieji evangelikai reformatai registruoti ne kaip tradicinės konfesijos dalis, o kaip pati tradicinė konfesija. Lygiai taip pat hab. dr. Ingė Lukšaitė savo paaiškinimuose nenurodo, kada ir kur buvęs toks precedentas. Kur ir kada - ne evangelikai reformatai skyla - o kur abi atskalos toliau gyvuoja tuo pačiu vardu? Tokio dalyko nėra nė Teisingumo ministerijos atsakyme nurodomu Nyderlandų evangelikų reformatų skilimo atveju. Teisingumo ministerijos atsakyme kalbama kad ji įformino realų faktą, būtent, kad „egzistuoja dvi tradicinės religinės bendrijos vienos tradicinės evangelikų
reformatų konfesijos viduje". Tačiau vis dėlto yra kitaip - ministerijos dėka egzistuoja „dvi vienai ir vienintelės tradicinės konfesijos". Teisingumo ministerija galėjo atkreipti dėmesį, kad skilusios bendrijos nevadinamos toliau tuo pačiu vardu. Ji tiesiog neįregistravo realaus skilimo fakto. Ji įregistravo - maždaug - du Romos popiežius.
Hab. dr. Ingės Lukšaitės Paaiškinime kalbama apie tai, kad sinodai aplinkybėms verčiant nevykdavo ar būdavo šaukiami atskirų bendruomenių susirinkimų pagrindu, tačiau taip būdavo po karų, okupacijų, badmečių. Jos kvalifikuotas pasakojimas yra istorikės darbas, kuris neskirtas atsakyti į pagrindinį klausimą, kodėl registruota dviguba Unitas Lithuania bažnyčia? O teiginys, kad keturios bendruomenės - Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio, Kėdainių yra tradicinės, kadangi veikia 350 metų, suprantama, teisingas, tačiau hab. Dr. I. Lukšaitė nekelia sau neįgyvendinamos užduoties - paaiškinti, nuo kada ir kokiu pagrindu keturios parapijos yra ta pati Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia Unitas Lithuaniae? Juo labiau, kad pagal Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią, t. y. pagal 1929 m. Sinodo kanonus, parapijos valdybą tvirtina Sinodas (Kanonas 5, paragrafas Nr. 10), taigi, parapija nėra sinodo darymo įrankis; o 1997 m. Sinodo Kanonų 6,7 punktai aiškiai pasako parapijos kompetencijos ribas, kurias nustato Sinodas, galintis atšaukti parapijos valdymo isntitucijas. Aštuntasis to paties kanono punktas apskritai sako kad „Bažnyčia atsiriboja nuo asmenų klaidinančių žmones, skelbiančių save alternatyvių ar kitoki „sinodų" organizatoriais. Sinodai šaukiami sutinkamai su Didžiąja Agenda ir Kanonais. Bet kokie atskirų parapijiečių ar bet kokio skaičiaus jų grupių renginiai Sinodais vadintis negali ir jų sprendimai yra niekiniai nuo pat jų priėmimo momento"

Vien šį punktą paskaitę Teisingumo ministerijos atstovai privalėjo pripažinti, kad įjuos registravimu kreipiasi būtent tokia grupė. Deja, matyt, kanonai neskaityti.
Šis precedentas, kai Bažnyčia imama net ne skaldyti, o dauginama klonavimo keliu, yra nepaprastai pavojingas ir gresia visoms tradicinėms religijoms. Jeigu pirmasis pasaulyje bažnyčios klonavimo precedentas įvyks Lietuvoje, tai suteiks mums juodą dėmę. O einant į Europą ir į civilizuotą pasaulį mes negalime rodyti teisinio ir moralinio cinizmo ir abuojumo, kuris suteiktų precedentą dubliuoti bažnyčias kaip avelę Dolly.

Gintaras Beresnevičius

XXI a. MIEGAMASIS

Ar verta galvoti apie tai koks turi būti XXI a. miegamasis? Jei manyčiau priešingai, šio teksto nebūtų.
Apmąstydama šią temą perverčiau nemažai literatūros, neplenkdama net feng-šui knygų. Nors į šį reiškinį žiūriu skeptiškai, turiu pripažinti, kad kai kurie jų pastebėjimai labai taiklūs. Peržiūrėjau nemažai miegamojo interjero nuotraukų ir išvydau tai, ko per savo nemenką praktiką dar nebuvau mačiusi http://www.uch.lt/2009/11/05/miegamasis.html. Bendras vaizdas susidarė toks – kai kurios rekomendacijos beviltiškai pasenusios, bet svarbiausia beveik visos įtakotos kažkokio keisto šventeiviškumo. Ypač dažnai rekomenduojama raudonos spalvos, kuri siejama su aistra, energija ir optimizmu, neįsileisti į miegamąjį, nes tai atseit trikdo miegą http://gatve.delfi.lt/archive/article.php?id=12416505. Dėl dominuojančios spalvos sutinku, tačiau kodėl negalime taip kambario dekoruoti? Apie tai kalbėsiu vėliau, bet dabar norėčiau aptarti mano minėtąjį „šventeiviškumą“.
Esu tikra, o Jūs nežinau, ar su manimi sutiksite, kad iki pat šių dienų Vakarų Europos civilizacija taip ir nesuformulavo vieningo ir išbalansuoto požiūrio į seksą ir meilės žaidimus. Šiam požiūriui milžinišką įtaką darė, ir sutikite tebedaro, krikščioniškoji Bažnyčia. Suskilusi į radikaliai skirtingus katalikiškąjį ir protestantiškąjį blokus, siūlo visiškai skirtingus požiūrį į darbą, šeimą ir seksualinį gyvenimą. Katalikai aukščiausią dvasingumą, kunigystę, sieja su atsisakymu nuo šeimyninio guolio, o protestantų kunigai tuokdamiesi primena, kad vieną iš krikščionybės bazinių vertybių yra šeima. Pradžios knygos eilut4 „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28) jiems yra viena svarbiausių vietų Biblijoje. Tokio nevieningo požiūrio rezultatai akivaizdūs – vieni eina į gatves kovoti už savo seksualines laisves, o kiti drovisi apie tai kalbėti arba neteikia tam ypatingo dėmesio. Beje, gal dar kas pamena, kaip sovietai kruopščiai slėpė, kad sovietinė šeima, svarbiausia visuomenės ląstelė, miegamajame dar ką nors daro, nebent, kad skaito žurnalą „Tarybinė moteris“? :)

Kas jaučiasi nesmagiai vilkėdamas bereikalingus drovumo drabužius, lai juos nusimeta ir žengia toliau į Veneros valdas. Antikos graikai žinojo kokia kaprizinga ši deivė ir ir labai stengėsi, kad ją prisiviliotų. Klaidinga manyti, kad helenistų interjerai buvo bespalviai, tokie kaipo juos dabar matome dabar. Atvirkščiai, sienas dekoravo jie naudojo sodriomis spalvomis, tiesa kruopščiai siekdami šviesių ir tamsių spalvų tinkamo santykio. Pastebėjote ir Jūs, kad ši deivė mėgsta intymią vakarinę atmosferą. Jai patinka žvakių šviesa, siena slystanti šviesa, o tiesioginis banalus apšvietimas virš galvos ją tiesiog žudo.
Tačiau grįžkime prie XXI a. miegamojo interjero. Šių sienų interjero mados tendencijos atrodo mums negailestingos, siūlydamos prislopintas ir tamsesnes spalvas. Susidaro įspūdis, kad taip ketinama atimti iš mūsų paskutinius džiaugsmo ir laimės likučius. Tačiau ar tikrai tamsesnės spalvos nieko neduoda, o tik atima? Visų pirma, psichologai teigia, kad tamsios spalvos suteikia jaukumo, atsiskyrimo ir saugumo jausmą. Šiuolaikinis aktyvus civilizacijos pasaulis mus taip išvargina, kad nors trumpam „išeiti iš žaidimo“,– jau nebe įgeidis, o būtinybė. Antra, aktyvių spalvų, tokių kaip geltonos, persiko prigimtis yra stimuliuojanti, skatinančios veikti ir kreipiančios į išorę, civilizaciją. O, kai mes norime ilsėtis ir atsipūsti, mus toliau skatina veikti ir eiti iš namų. Trečia,– tamsios spalvos leidžia geriau atsiskleisti kitoms spalvoms. Ypač tai dera ryškiems, sąlygiškai nedideliems plotams – tekstilei, dekoratyviajai dailei, baldų medžio faktūroms. Ketvirta, kadangi tamsios spalvos labai sugeria šviesą, reikia labai gerai apgalvoti apšvietimą. Juk žibintai naktį atrodo taip patraukliai.
Nenorėčiau, kad manytumėte, kad esu šalininkė tik tamsių miegamojo spalvų. Jei jos šiuolaikiškai ramios ir neįkyrios, tai galima sukurti pilna jaukumo ir malonių pojūčių aplinką.Tik tam, kad ilgainiui neapimtų išglebimas ir tingulys, o kambariui suteiktumėm daugiau seksualumo, dar ir kiti akcentai būtų labai tinkami.
Taigi, mano manymu, XXI a. miegamasis pretenduoja įgyti kiek kitokią prasmę. Tai buveinė, kurioje mes turime nusiplauti per dienas susikaupusias dulkes – apmąstyti, kad kažkas šiandien buvo neteisus arba neteisūs buvome mes, atleisti, nebeteisti ir nurimti. Mūsų kambarėlis gali būti mūsų sąjungininkas, jie tik leisime jam kalbėti apie taiką, ramybę ir bendrystę. Tuomet jis vilios mus į savo glėbį, o mes vis dažniau kartosime, kad namuose geriausia.

Architektė Gitana Valavičiūtė, gyti@takas.lt