Liberalaus šėtono metastazės

„VELNIAS VISADA YRA KIEK LIBERALAS“, – yra pasakęs ar tik ne Čestertonas. “
http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-01-algirdas-patackas-vasario-16-oji-ir-kovo-11-oji-esminis-skirtumas-vieno-nomenklaturinio-mito-zlugimas/41208

Tačiau šis lietuviškas epizodas, papildytas istorija apie partizanų vado Žemaičio iškvietimą į Maskvą*, pakoreguoja Berijos, lyg ir liberalo, įvaizdį. „Velnias visada yra kiek liberalas“, – yra pasakęs ar tik ne Čestertonas. Pats būdamas ne rusas, su tamsos kunigaikščio tarnams būdinga blogio vyda jis žinojo, kad prievarta palaužia tik kūną, o sielai palaužti reikia kitų priemonių – išdavystės. Ir nors Berijos iškilimo laikotarpis buvo trumpas (represinės jėgos buvo stipresnės, nors ir bukesnės**), beriada turėjo tęsinį. Prie jo idėjų, pavėlavus ir vis dėlto pagaliau suvokus, kad kito kelio norint išlikti nėra, buvo grįžta 6-ame dešimtmetyje, kai represiniame aparate, CK ir kitur įsitvirtino kolaboracinė lietuviška nomenklatūra. Tada Lietuvoje ir stojo sovietų valdžia ir buvo įvykdytas, buvo iškeptas tas kiek pasmirdęs troškinys – „Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR…“.
Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti vieną, gal netikėtą ir daug kam nemalonią, bet viešumo išsiilgusią ištarą – ne jie, nomenklatūra ir prievartautojai, buvo pagrindinė sovietų valdžios atrama. Taip, jie vaidino labai svarbų vaidmenį, tačiau dambos užpildu buvo tie 70 proc., ta žiguliukų ir pilkšvų silikatinių plytų Lietuva, kuri nebuvo sovietų valdžios draugas, bet nebuvo jau ir priešas, kuri sėkmingai prisitaikė ir susitaikė <...>“

*Jonas Žemaitis (1907–?) – žymus partizanų vadas (po mirties jam buvo suteiktas generolo laipsnis). Per stebuklą išlikęs gyvas, Berijos įsakymu buvo atvežtas į Maskvą, Lubianką, kur jam Berija, kaip atrodo, siūlė aukštas pareigas okupuotoje Lietuvoje – matyt, su sąlyga, kad jis padės užgesinti ginkluotą pasipriešinimą, tačiau Žemaičiui atsisakius, jis buvo sušaudytas. Šis iškvietimas ypač siutino Sniečkų, kuris didelę dalį savo vienos ataskaitinės kalbos paskyrė ne padėčiai Lietuvoje, o šiam įvykiui.
-----------------
**„my jego rastvorili v ščeloči“ (mes jį ištirpdėme šarme) – taip gyrėsi jo budeliai.
Šis tekstas buvo pateiktas žurnalui „Veidas“. Jame spausdintas sutrumpintas. Čia publikuojamas autoriaus atsiųstas visas tekstas, kuris skelbtas "XXI amžiuje".
Q.: http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-01-algirdas-patackas-vasario-16-oji-ir-kovo-11-oji-esminis-skirtumas-vieno-nomenklaturinio-mito-zlugimas/41208