VALDENSŲ ŠVIESA

Doc. hab. dr. Dainora Pociūtė kalba iškilmingose Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios pamaldose (2009 rugsėjo 4 d.)., kurios buvo skirtos didikams Radvilams, jų palaikus iškilmingai antrą kartą perlaidojant Dubingių piliakalnio bažnyčios rūsyje po Dievo stalu. Dar viena svarbi kalba per šias pamaldas, - pasisako etnologijos profesorius Libertas Klimka. Minėtų mokslininkų pasisakymai atskleidė daugiaplanius Radvilų veiklos bruožus – nuo kultūros, švietimo, teologijos iki valstybės vyrų ir karvedžių. Kaip teigė docentė habilituota daktarė Dainora Pociūtė, Radviloms turime būti dėkingi už daugelį dalykų – už tai, kad šiandien galime lietuviškai giedoti, lietuviškai skaityti Šventąjį Raštą ir daugelį kitų svarbių dalykų, o etnokultūros profesorius daktaras Libertas Klimka apibendrino, kad Radviloms turime būti dėkingi už tai, kad šiandien iš viso kalbame lietuviškai.


(http://evangelikasreformatas.blogspot.com/2010_03_01_archive.html).

Kiek anksčiau Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčioje 2009 vasario 28 dieną Vilniaus parapijoje (Pylimo 20-13) įvyko susitikimas su iškilia reformacijos tyrinėtoja Dainora Pociūte, monografijos ,,Maištininkų katedros” autore.
Studija ,,Maištininkų katedros” skirta Lietuvos reformacijos genezės ir paties ankstyviausio jos laikotarpio (XVI a. 5-7-tas dešimtmečiai) aptarimui. Ypatingas dėmesys knygoje skiriamas lietuvių-italų evangelikų ryšiams bei jų pagrindu susiformavusiai ankstyvajai LDK evangelikų doktrinai, reprezentuotai pirmaisiais evangelikų tikėjimo išpažinimais Lietuvoje – Abraomo Kulviečio „Confessio fidei” bei Mikalojaus Radvilo Juodojo ,,Atsakyme apaštališkajam nuncijui Aloisijui Lipomanui“.
Anot profesorės V.Daujotytės, ,, ankstyvoji Lietuvos reformacija turi kunigaikštiškojo spindesio, ne tik nepaprasto atkaklumo, bet ir maišto poezijos”.

IŠKILMINGOS PAMALDOS RADVILŲ ATMINIMUI

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia iškilmingomis pamaldomis atsisveikino su didikais Radvilomis

http://www.zebra.lt/lt/aktualijos/kultura/Lietuvos-evangeliku-reformatu-baznycia-iskilmingomis-pamaldomis-atsisveikino-su-didikais-Radvilomis-2009-09-05.html

http://www.alfa.lt/straipsnis/10289180/?Lietuvos.evangeliku.reformatu.baznycia.iskilmingomis.pamaldomis.atsisveikino.su.didikais.Radvilomis=2009-09-05_09-43

Lietuvos Respublikos Vyriausybei nesutikus su Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios siūlymu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminės atstovų palaikus iškilmingai išlydėti iš Radvilų įkurtos Vilniaus parapijos bažnyčios.

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia pagerbė juos 2009 m. rugsėjo 4 d. Radvilų rūmuose iškilmingomis pamaldomis, kurias, dalyvaujant Radvilų giminės palikuonims ir profesionaliai evangelikų reformatų giesmes giedant chorui „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis), laikė Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios generalinis superintendentas kunigas Algimantas Kvedaravičius, kun. Jonas Juronis ir kun. Dainius Sobieckis.

Nežiūrint to, kad į Radvilų giminės palaikų perlaidojimo iškilmes nebuvo pakviesti buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) evangelikų reformatų kunigai iš Ukrainos bei broliškų protestantiškų šalių, tačiau dalyvavo Baltarusijos distrikto evangelikų reformatų kunigas Levonas Lipenas.

Iškilmingose pamaldose taip pat dalyvavo pati iškiliausia LDK ankstyvojo protestantizmo tyrinėtoja docentė habilituota daktarė Dainora Pociūtė, bei etnokultūros profesorius daktaras Libertas Klimka. Minėtų mokslininkų pasisakymai atskleidė daugiaplanius Radvilų veiklos bruožus – nuo kultūros, švietimo, teologijos iki valstybės vyrų ir karvedžių. Kaip teigė docentė habilituota daktarė Dainora Pociūtė, Radviloms turime būti dėkingi už daugelį dalykų – už tai, kad šiandien galime lietuviškai giedoti, lietuviškai skaityti Šventąjį Raštą ir daugelį kitų svarbių dalykų, o etnokultūros profesorius daktaras Libertas Klimka apibendrino, kad Radviloms turime būti dėkingi už tai, kad šiandien iš viso kalbame lietuviškai.

---------------
Iš komentarų srauto:

http://www.alfa.lt/straipsnis/10289180/?Lietuvos.evangeliku.reformatu.baznycia.iskilmingomis.pamaldomis.atsisveikino.su.didikais.Radvilomis=2009-09-05_09-43

Auto 2009-09-07 11:55 rašo apie liberaliai atskalai priklausančius komentatorius:

,,Ir čia purvas kibirais [pilamas ant Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios]. Gėda man už jus, taip vadinami broliai.... Jei tokiu būdu tikitės sukurti savo Bažnyčiai terpę Lietuvos visuomenėje, tai labai giliai klystate... patiems tą purvą vieną dieną teks ir išgert. Ir nenuostabu, kad tokių lojančių šunų valdžia neišdrįso kviest palydėt Radvilų oficialiai.Ir teisingai padarė. Jei kun. [ekskomunikuotas- ne kunigas! - Red.] Mikalauskas nesutvarkys savo bendruomenės ir neišmokins jos bent jau padoraus elgesio viešumoje, beliks jam juos tik po vieną išlaidoti. Nauji žmonės į tokią bažnyčią tikrai neis....“

--------------
Apie liberalią atskalą, kuri dengiasi pasivogtu reformatų vardu, sakoma: ,,KĖDAINIŠKIS (http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=23919235&com=1&s=2&no=20)2009 09 08 18:24 rašo: Ramūnai, ar pačiam gerai žinoma Lietuvos reformatų bažnyčios vidinė situacija? Algimantas Kvederavičius atstovauja senąją, autentiškais idealais pagrįstą Reformatų bažnyčią. Ji išlaikė ne tik juridinį primatą (yra anksčiau registruota), bet ir dvasinius Bažnyčios principus, pradedant moraliniais aspektais, baigiant evangelinės bendrystės darbais. Jos globoje ilgus metus veikė Gerosios naujienos centras, radijo bangomis transliuojantis evangelines tiesas, vyksta glaudus bendradarbiavimas su kitomis protestantų bendruomenėmis. Jūsų anoniminis kunigas [ekskomunikuotas, net ne krikščionis. -Red.] Rimas Mikalauskas atstovauja būtent atskilusiai Reformatų bažnyčios daliai, kurių idealai ir pakraipa ligšiol abejotina. Nepavykus teisėtai užsikariauti Reformatų bažnyčios, teko kurti naują religinę bendruomenę - Unitas Lithuaniae. Dabar ji pretenduoja į teisėtai Reformatų bažnyčiai priklausantį paveldą. Atrodo, siekiama suteikti reformatų denominacijai muziejinį fasadą su liberaliu turiniu - užtenkamai pasako vien tas faktas, jog Unitas Lithuaniae pamaldose pamokslauja tūlas Ervinas Koršunovas - antikrikščioniško, anarchistinio, antimoralinio NK-95 judėjimo atstovas. Mikalauskas net nerado reikalo atsiriboti nuo jo pasibjaurėtinų straipsnių. Susiraskite, jei norite, per Google, yra ir šiame portale... Ar manote, jog Radvilos, Kalvinas arba Noksas būtų pritarę Mikalausko-Koršunovo linijai? Neatsitiktinai vienas iš reformatų vardų - puritonai - tapo bendriniu vardu aukštos, griežtos moralės žmonėms. Tad gal rimčiau pasidomėkite, prieš rašydamas tendencingus straipsnius.“

SUBALANSUOTA NET ATEISTAMS: UŽDEK ŽVAKĘ, IR TAMSOS BUS MAŽIAU!

Iškilmingos pamaldos Radvilų rūmų likučiuose antrąjį kartą perlaidojant Radvilas 2009 m. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios kunigai, kalba prof. Libertas Klimka; reformatų giesmes pasirengęs giedoti profesionalusis ansamblis ,,Aidija“


http://www.lkd.lt/enews/id-religija-news-evangelikai_reformatai_paskelbe_20_teziu_krizei_iveikti.html


1. Kiekvienas žmogus apdovanotas tam tikru kūrybiniu potencialu, tad galėtų ir turėtų imtis iniciatyvos nuveikti ką nors reikšminga, panaudodamas minėtą dovaną. Išmintingai tvarkomos verslo ir ekonominės struktūros turėtų siekti padėti žmonėms atskleisti šį savo potencialą.

2. Godumo, tinginystės ir nesąžiningumo šaknys glūdi nuodėmingoje mūsų prigimtyje, taigi kur kas giliau nei ekonominė sistema ar susidariusi padėtis. Verslas ir visuomenė turėtų suformuoti tam tikras struktūras, skirtas šioms ydoms apriboti, panaudoti jas geriems tikslams ar sumažinti ydų destruktyvų poveikį.

3. Mylėti savo artimą kaip save patį – tai nuostata, puikiai pritaikoma ir darbe bei versle. Tai reiškia, kad savo poreikių patenkinimo turėtume siekti nuoširdžiai stengdamiesi patenkinti aplinkinių poreikius.

4. Vien pasaulietiniu supratimu keisdami ekonomiką neįveiksime atitolimo, susvetimėjimo, negatyvaus požiūrio į save, į aplinkinius ir į tai, ką darome. Išmintingai tvarkomos verslo struktūros turėtų stengtis mažinti visa tai, pradėdamos kiekviena darbo vieta.

5. Mūsų gyvenimus sąlygoja ne kažkoks neapibrėžtas beasmenis Likimas. Dievo suverenumas nereiškia, jog mes turėtume visą atsakomybę palikti ateičiai. Nesvarbu, ar esame krikščionys, ateistai ar bet kurios kitos religijos sekėjai, mes privalome dabar prisiimti atsakomybę dėl mūsų visuomenės ateities, taip pat ekonomikos.

6. Istorija nėra nesibaigianti ciklų seka. Ji juda į priekį, jos pažanga priklauso nuo kiekvieno iš mūsų iniciatyvos ir kūrybiškumo, iš šių abiejų sukuriamas tam tikras potencialas, kurį pasaulyje palaiko Dievo apvaizda.

7. Materialusis pasaulis yra realus ir savaime geras. Tai vieta, kurioje galime atrasti prasmę iš dalies ir per tai, ką darome. Tikintieji šią prasmę atranda, be kitų dalykų, garbindami Dievą.

8. Teiginys, kad turtai gali padaryti mus laimingus, yra klaidingas. Laimę galima rasti santykiuose su kitais žmonėmis, darbe, laisvalaikio užsiėmimuose, šeimoje, bendruomeninėse organizacijose, taip pat garbinant Dievą.

9. Daugiau pasitenkiname, kai pinigus panaudojame siekdami padėti stokojantiems, o ne įsigydami ką nors sau.

10. Pramogos ir vartojimas niekada nepatenkins mūsų vidinio poreikio rasti aukščiausią prasmę.

11. Materialūs daiktai nepriklauso man asmeniškai; jie priklauso man kaip šeimos nariui, mano vaikams ir anūkams. Atsakingi ekonominiai sprendimai turėtų atspindėti šį ne vienos kartos požiūrį į gyvenimą.

12. Visuomet verta būti sąžiningam. Net vien todėl, kad sąžiningumo iš mūsų tikisi Dievas; jis – būtina žmonijos gerovės prielaida.

13. Darbo vietų užtikrinimas kitiems žmonėms prilygsta bet kuriam kitam meilės veiksmui, pavyzdžiui, humanitarinei pagalbai, nes per tai žmonėms suteikiama galimybė realizuoti savo potencialą.

14. Sąžiningas pirkimas ir pardavimas paprastai naudingas abiem pusėms; sąžiningi finansiniai sandoriai nėra išnaudotojiški.

15. Nors dažniausiai įmanoma atpažinti nesąžiningas, išnaudotojiškas kainas, šiandien neįmanoma identifikuoti ilgalaikių „teisingų kainų". Tą darė viduramžių krikščionys.

16. Nors ir ne visos, tačiau kai kurios paskolos yra nedoros, daugelis paskolų suteikiama neišmintingai ir neatneša naudos nei skolininkams, nei patiems skolintojams. Skolintis reiškia moraliai labai rimtai įsipareigoti, todėl tai būtina gerai apsvarstyti.

17. Tinginystė yra rimta yda, žlugdanti verslą, ekonomiką, ardanti šeimas ir bendruomenes.

18. Sveika šeima yra svarbi siekiamybė ne tik dėl pačios šeimos, bet ir dėl itin svarbaus jos vaidmens ekonomikai bei užtikrinant visos visuomenės gerovę. Šeimų irimas kelia daugybę ekonominių problemų.

19. Įmonių vadovai ir darbuotojai turėtų paisyti tam tikros rinkos disciplinos, reikalaujančios nuolat gerinti prekių bei paslaugų kokybę ir mažinti jų kainą.

20. Paprastai žmonės apie tai, kas gera ir kas bloga, supranta daugiau nei mes linkę pripažinti. Verslui galioja tos pačios moralinės nuostatos, kaip ir bet kuriai kitai gyvenimo sričiai.

„Jei norime, kad ekonomika pasveiktų, tiesiog būtina atnaujinti moralinę (kultūrinę) visuomenės gyvenimo sferą, ypač jos santykius su verslu, ekonomika ir darbo etika”, – teigė Generalinis superintendentas kun. Algimantas Kvedaravičius. Todėl Generalinis Sinodas siūlo šias dvidešimt tezių, kurios galėtų sudaryti šios sferos turinį. Minėtos tezės neatsiejamos nuo krikščioniško tikėjimo arba kyla iš jo. Daugelio, o gal ir visų šių idėjų šaknys glūdi Biblijoje, tačiau pačios jos tiesiogiai nekalba apie Dievą ar išganymą, taigi gali būti priimtinos net ateistams ar kitų religijų atstovams.



http://www.lkd.lt/enews/id-religija-news-evangelikai_reformatai_paskelbe_20_teziu_krizei_iveikti.html

KALVINIZMO TRIUMFAS

http://bernardinai.lt/straipsnis/2005-05-02-francis-fukuyama-kalvinizmo-manifestas/6054

,,Šiemet sukanka 100 metų žymiausiam sociologiniam darbui per visą žmonijos istoriją – Maxo Weberio veikalui „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“. Jo teorija tapo savotišku „išvirkščiu marksizmu“. Weberio tvirtinimu, religija nėra ekonominių interesų pagimdyta ideologija (Marxo „opiumas liaudžiai“). Būtent religija pagimdė šiuolaikinį kapitalizmą.

Šiandien, naujojo tūkstantmečio pradžioje, kuriame esą vyksta „kultūrų susidūrimas“, kai modernizacijos ir demokratijos kūrimo Artimuosiuose Rytuose nesėkmių priežastimi neretai įvardijama religija, verta dar kartą naujai pažvelgti į Weberį ir jo knygą.

Weberio dėmesio centre – protestantizmas jo asketiniu pavidalu. Jo įsitikinimu, kalvinistinė predestinacijos (nulemtumo) doktrina skatino tikinčiuosius demonstruoti savo išrinktumą, įsitraukiant į aktyvią komercinę veiklą ir kaupiant žemiškąsias gėrybes. Tokiu būdu protestantizmas skatino darbo etikos atsiradimą, t.y. pradėtas vertinti pats darbas savaime, o ne tik jo rezultatai, ir kartu demontavo aristotelinę – katalikišką doktriną, jog žmogui neverta įgyti daugiau turto, nei būtina oriam gyvenimui. Galima kelti klausimą net plačiau: kas gali būti vadinama religija ir charizmatine valdžia? Vienas iš XX amžiaus bruožų, pasak Carlo Schmitto, buvo „politinių- religinių“ judėjimų atsiradimas, tokių kaip nacizmas, marksizmas-leninizmas, kurie rėmėsi tikėjimu iracionaliais savo esme postulatais. Marksizmas pretendavo būti moksliškas, tačiau realiame pasaulyje jo pasekėjai ėjo ne tiek paskui idėjas, kiek paskui vadus, tokius kaip Leninas, Stalinas, Mao. Pastarieji sugebėjo manipuliuoti žmonėmis taip lengvai, jog jų pasekėjų psichologiją sunku atskirti nuo religinių judėjimų dalyvių psichologijos. („Kultūrinės revoliucijos“ Kinijoje metu reikėjo atsargiai elgtis su senais laikraščiais. Jei kas atsisėsdavo ant laikraščio su Mao portretu ar įvyniodavo į jį žuvį, tai buvo vadinama šventvagyste ar net sąmoningu kenkimu).

Weberio pateiktas šiuolaikinio pasaulio paveikslas, kuriame pagrindiniai veikėjai yra specialistai be sielos, sėkmės siekėjai be širdies, šiandien kur kas labiau tinka Europai nei JAV. Nūdienos Europa – taikus ir klestintis žemynas, racionaliai valdomas ES ir visiškai sekuliarus. Europiečiai ir toliau vartoja tokius žodžius kaip „žmogaus teisės“ ir „žmogaus orumas“, kurie įsišakniję krikščioniškose vertybėse, tačiau daugelis sunkiai galėtų paaiškinti, kodėl iki šiol tiki šiais principais. Apie Europą su didesniu tikrumu nei apie Ameriką galima pasakyti, kad čia klaidžioja „mirusių religinių tikėjimų vaiduoklis“.“

http://bernardinai.lt/straipsnis/2005-05-02-francis-fukuyama-kalvinizmo-manifestas/6054

APGAULINGA FILOSOFIJA

http://bernardinai.lt/straipsnis/2006-05-23-thomas-k-johnson-apgaulinga-filosofija/5296

Kolosiečiams 2,1–10: "Tad noriu, kad jūs žinotumėte, kaip man tenka kovoti už jus, už laodikiečius ir visus, kurie nėra matę mano veido, kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo slėpinį – Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai. Sakau jums tai, kad niekas jūsų nesuvedžiotų suktais įrodinėjimais. Kūnu esu toli nuo jūsų, tačiau dvasia – su jumis ir džiaugiuosi, matydamas jūsų tvarkingumą ir kaip tvirtai jūs tikite Kristų. Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame, būdami jame įsišakniję ir ant jo statydamiesi, tvirtėdami tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo. Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi. Juk Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė ir jūs esate pripildyti jame – visokių kunigaikštysčių ir valdžių galva."

,,Girdėjau gana tikėtiną pasakojimą apie krikščionį vyrą, kuris išgirdo ar perskaitė, kad norint ženkliai pagerinti savo vedybinį gyvenimą, reikėtų visiškai atvirai viską sakyti žmonai. Jis suprato, kad būti atviram – tai sakyti žmonai apie visus jos trūkumus ir apie savo nusivylimą ja. Tokia jo pasirinkta filosofija emocionaliai sužlugdė jo žmoną. Galima lengvai įsivaizduoti, kad tai nubloškė jų santuoką ir šeimą į rimtą krizę. Tai buvo kvailiausias dalykas, kokį jis galėjo padaryti. Sekdamas šia filosofija jis nesiskaitė su tiesioginiu Biblijos paliepimu atleisti vienam kito nusižengimus ir pakęsti kito silpnybes. Šie įsakymai numato, kad dažnai lengva pamatyti vienam kito silpnybes ir klaidas, ypač kai esame labai artimi, kaip kad santuokoje ir šeimoje. Be to, šis vyras konkrečiai nepakluso paliepimui, parašytam Kolosiečiams 3,19: "Vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs". Jis sekė apgaulinga filosofija ir rimtai pakenkė savo santuokai ir šeimai.

Pažįstu amerikietį, gyvenantį kitoje šalyje, kuris ėmė ir įsitikino, jog daugpatystė yra moraliai priimtina ir gali būti apginta bibliniu pagrindu. Grįžusi po kelių dienų išvykos jo žmona labai nustebo pamačiusi, kad turi viskuo namuose dalytis su jo antrąja žmona. Ta antroji žmona buvo tokio amžiaus kaip jų dukros. Nieko nuostabaus, kad šią santuoką ir šeimą sugriovė veiksmai, įkvėpti apgaulingos filosofijos. O ta apgaulinga filosofija buvo laikoma gerbtina toje šalyje, kur tai įvyko. “

http://bernardinai.lt/straipsnis/2006-05-23-thomas-k-johnson-apgaulinga-filosofija/5296

LERB: KRIKŠČIONIŠKOS ŠEIMŲ STOVYKLOS

2007 metai

http://www.siaure.lt/main/turinys/svetaine/1/806

,,Lie­tu­vos Evan­ge­li­kų Re­for­ma­tų Baž­ny­čios Si­no­do ko­le­gi­ja šiais me­tais Pa­pi­lio re­for­ma­tų na­muo­se or­ga­ni­za­vo jau tra­di­ci­ne tam­pan­čią krikš­čio­niš­ką šei­mų sto­vyk­lą in­teg­ruo­jant so­cia­liai rem­ti­nus vai­kus.

Nuo lie­pos 28 - osios iki rug­pjū­čio 5 die­nos jo­je sto­vyk­la­vo 39 įvai­raus am­žiaus vai­kai ir 11 su­au­gu­sių iš Vil­niaus, Kau­no, Bir­žų, Ro­kiš­kio, Pa­ne­vė­žio ir Pa­pi­lio pa­ra­pi­jų. Pir­mą kar­tą da­ly­va­vo at­sto­vai iš mū­sų baž­ny­čios di­strik­to Bal­ta­ru­si­jo­je.

Ku­ni­gas Ra­mū­nas Šau­čiū­nas du­kart per die­ną vy­ku­siuo­se už­si­ė­mi­muo­se su­pa­žin­di­no vi­sus su Die­vo iš­ga­no­muo­ju dar­bu per Jė­zų Kris­tų vi­sai žmo­ni­jai nuo jos su­kū­ri­mo iki šių dienų. Sto­vyk­lau­to­jai nuo­šir­džiai dė­ko­ja sto­vyk­los va­do­vei Zi­tai Kve­da­ra­vi­čie­nei, Pa­pi­lio ben­druo­me­nės pri­mi­nin­kei Pal­my­rai Mi­za­rie­nei, Lie­tu­vos Evangelikų Re­for­ma­tų Baž­ny­čios Gen. su­per­in­ten­den­tui ku­ni­gui Al­gi­man­tui Kve­da­ra­vi­čiui, Pa­pi­lio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riui Jo­nui Jan­kū­nui<...>“

-----------------------------

2008 metai. Dubingiuos!

,,Dalia Liaukevičienė. Pamaldos po 270 metų ir Krikščioniška šeimų stovykla Dubingiuose

http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/83406

Liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje vyko jau tradicine tapusi Evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegijos organizuojama krikščioniška šeimų stovykla. Iš įprastos vietos - Papilio šiemet stovykla persikėlė į istoriškai evangelikams reformatams reikšmingą Dubingių miestelį. Visą savaitę gausus daugiau kaip 30 stovyklautojų būrys šurmuliavo Dubingių apylinkėse, domėjosi turtinga Dubingių istorija, susitiko su žymiais žmonėmis ir klausėsi Dievo žodžio.

Iškilmingas stovyklos atidarymas prasidėjo sekmadienį pamaldomis ant Dubingių piliakalnyje Jonušo Radvilos 1620 statytos evangelikų reformatų bažnyčios pamatų. Šioje istoriškai svarbioje vietoje evangelikų reformatų pamaldos vyko nuo parapijos įkūrimo 1565 metais iki 1735 metų, kai sudegė bažnyčios pastatas. Ir dabar, po keleto šimtmečių, stovyklos atidarymo pamaldas ant atkastų bažnyčios pamatų Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios generalinis superintendentas kunigas Algimantas Kvedaravičius pradėjo ta pačia giesme, kuri buvo giedama šventinant šią bažnyčią.“

http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/83406

--------------------------

2009 metai - vėl Papily :)

http://archyvas.tst.bernardinai.lt/index.

Dievo garbei ir artimo naudai: krikščioniška šeimų stovykla Papilyje

2009-09-03

Papilio (Biržų r.) Evangelikų reformatų parapijos namuose sekmadienį baigė veiklą Krikščioniška šeimų stovykla. Tai tradicinė konfesinė stovykla, kasmet sukviečianti evangelikų reformatų šeimas į bendrą būrį. 2008 m. vasarą stovykla veikė Dubingiuose (http://www.bernardinai.lt/?url=articles/83406), kur šįmet rugsėjo 5 d. valstybės bei Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios rūpesčiu iškilmingai bei tinkamai bus perlaidoti reformatų globėjų didikų Radvilų palaikai. Kaip ir ankstesniais metais, stovyklos tikslai išliko tie patys: skelbti Dievo žodį ir organizuoti prasmingą laisvalaikį puoselėjant krikščioniškas vertybes, tautinę kultūrą, patriotizmą. Kasdienis stovyklos ritmas buvo paprastas ir aiškus: kasdien po dvi teologines valandėles ir vieną gerai organizuotą renginį. Teologines valandėles vedė stovyklos dvasinis vadovas diakonas Jonas Juronis ir Baltijos reformatų teologijos seminarijos studentė Gitana Valavičiūtė. Renginius organizuojant triūso įdėjo visi stovyklos dalyviai.

Stovyklą pradėjome sekmadienį atidarymo pamaldomis, prašydami Dievo palaimos mūsų sumanymams ir bendrystei. Pirmadienį stovyklautojai turėjo įrengti sporto aikšteles, sutvarkyti aplinką ir daugybę kitų darbelių nuveikti.

Antradienį laukė tikras išbandymas – jaunojo Radvilos kario – savanorio diena, kurią organizavo KASP VIII rinktinės ats. ltn. Vidmantas Kuprevičius. Vyko trumpos, tačiau gan įtemptos teorinės ir praktinės rikiuotės, taktikos, kovinio įsakymo rengimo, topografijos, išlikimo elementų mokančios pamokėlės-pratybos. Vakare laukė tikras 20-ies km žygis Biržų giria, kuris prasidėjo malda prie paminklo žuvusiems Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijos partizanams ir palei Žemosios Gervės krantus pro Kuzmiškį, Lapakritą tęsėsi iki Dagiškio kaimo, kur laukė stovyklos dvasinio vadovo diakono Jono Juronio ir Sinodo Kolegijos prezidentės Dalios Liaukevičienės sutepti sumuštiniai, kaitrus laužas ir partizaniška nakvynė tankiame eglyne.

Kitą rytą prasidėjo antroji – kultūrinė žygio dalis. Buvo aplankytas Sandariškių ąžuolas, 1918 metų signataro J. Šerno amžinojo poilsio vieta, Nemunėlio ir Apaščios santakoje stūksanti evangelikų reformatų bažnyčia, knygnešio J. Bielinio – Baltojo Erelio, ąžuolas prie Suosto.

Ketvirtadienį abu stovyklautojų būriai įtemptai ruošėsi teologinei viktorinai – teko ir prisistatymus sugalvoti, ir namų darbus paruošti, ir ko per teologines valandėles mokėsi prisiminti. Pavakare vykusioje viktorinoje netrūko nei gerų emocijų, nei išminties – autoritetinga komisija įvertino stovyklautojų triūsą ir apdalino prizais – tortais.

Penktadienį keliavome po Papilio apylinkės žymias vietas. Apžiūrėjome puikiai sutvarkytos Editos ir Gintaro Landsbergų sodybos-muziejaus (anksčiau buvusios mokyklos, kurioje mokytojavo rašytojas K. Binkis) ekspoziciją, piliavietę, vadinamą Zomkeliu, kurioje gimė kunigaikštis Jonušas Radvila, pasivaikščiojome po ūksmingas palivarko alėjas, nusilenkėme paminklams Papilio partizanų kapinėse.

Šeštadienis stovykloje buvo skirtas amatams. Evangelikų reformatų bendruomenės nariai Irena Petrauskienė ir Vytautas Zablackas supažindino stovyklautojus su senaisiais lietuvių liaudies amatais – smagu buvo pabandyti krepšį pinti, įsižiūrėti, kaip virvę vyti ar lino kelią iki puikaus rankšluosčio pasekti...

Stovykla baigėsi sekmadienį iškilmingomis pamaldomis, po jų organizatoriai ir globėjai įteikė pažymėjimus dalyviams ir padėkas visiems, padėjusiems organizuoti ir vykdyti tradicinę Krikščionišką šeimų stovyklą, kuri mokė gyventi ir prasmingai dirbti Dievo garbei ir artimo naudai.

Dalia Gelažnykaitė-Liaukevičienė

Vidmantas Kuprevičius

Bernardinai.lt

http://archyvas.tst.bernardinai.lt/index.php?url=articles/99274

---

DVI SKIRTINGOS BAŽNYČIOS: TRADICINĖ IR LIBERALIOJI

http://bernardinai.lt/straipsnis/2009-11-05-seimo-kontroliere-lietuvos-evangeliku-reformatu-ginca-padetu-isspresti-konstitucinis-teismas/34793/comments#list

,, <...> skubotai įformindama atskilusią religinę bendruomenę, [Teisingumo] ministerija įsikišo į Bažnyčios vidaus reikalus ir taip sudarė prielaidas pažeisti šį [nesikišimo į Bažnyčios reikalus] principą.
"Akivaizdu, kad dėl tokio ministerijos sprendimo susiklostė dviprasmiška situacija dėl dviejų tradicinėmis pripažintų paraleliai veikiančių tos pačios religinės krypties religinių bendrijų - LERB ir LERB-ULS - egzistavimo. Tai precedento neturintis atvejis, o septynerius metus besitęsiančią problemą išspręsti, mano nuomone, dabar gali tik Konstitucinis Teismas", - pranešime spaudai cituojama A.Radzevičiūtė.

KOMENTARŲ SKILTYSE:

http://bernardinai.lt/straipsnis/2009-11-05-seimo-kontroliere-lietuvos-evangeliku-reformatu-ginca-padetu-isspresti-konstitucinis-teismas/34793/comments#list

Klevas: ,,Tai juk kiek tokia situacija gali tęstis? Kaip čia yra? Kodėl Teisingumo ministerijoje tokie tokia nekompetencija klesti? Iš naujo liberalaus judėjimo parašo brūkštelėjimu ir spaudo taukštelėjimu vienu,- kaip blyną ,,iškepti“ naujai tradicinę Bažnyčią? !
Kas tai? “

Sluoksnas: ,,Gan tiksliai nusakyta: ,,<...> nuo A. Kvedaravičiaus bendruomenės atskilo R. Mikalausko bendruomenė ir stebuklingu būdu užsiregistravo Teisingumo ministerijoje tuo pačiu pavadinimu (net aš žinau, kad Lietuvoje yra 9 tradicinės bendruomenės, kaip galima registruoti naują atskalą senu pavadinimu, visiškas ministerijos klerkų beraštiškumas arba dideli pinigai į kišenę). “2009 09 08 19:04

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=23939133&com=1&s=2&no=20
„Kaip mūsų Bažnyčios įkūrėjai, Radvilos nebuvo tinkamai pagerbti. Rytą prieš išlydint turėjo būti iškilmingos pamaldos bažnyčioje, pasikviečiant Katalikų Bažnyčią ir visas tradicines bažnyčias. Bet susilaukėme labai piktų šūksnių iš anos pusės, jie netgi trukdė mūsų pamaldoms. Bendrautume su normaliais žmonėmis, tačiau su chuliganais [iš atskalos], kuriems reikia tik turto, nenorime“, - aiškina Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios generalinis superintendentas kunigas A.[lgimantas] Kvedaravičius.
Pasak A. Kvedaravičiaus, valstybės problema, kad nežinojo, kuriuos reformatus pasikviesti į apeigas. Kunigo manymu, komisija jo vadovaujamus reformatus atstūmė pasikvietusi [liberalią] atskalą.“

----------------
Sluoksnas: ,,Įdomi padėtis: jei teisingai supratau, tai su valdininkų pagalba gali ,,sutradicėti“ bet kokie naujieji liberalieji judėjimai. Nė 100 metų nesulaukę, net ne 50, net net ne 25-erių, bet pasisavinę kone 500 metų senumo pavadinimą? “

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/isiziebe_viltis__teisingumui/,coments.1,

GEROS, ŠVARIOS IR SVARIOS KNYGOS: KERTINĖS TIESOS

http://www.reformatuknygos.lt/store/


Tinklaraščio, skelbiančio apie krikščioniškas protestantiškas knygas, kertinės tiesos yra tokios:

Sola Scriptura (žmogaus autoritetas ir pamatas, renkantis gyvenimo būdą bei tikėjimą yra Šventasis Raštas);

Solus Christus (Kristus yra vienintelė Bažnyčios galva);

Sola Gratia (žmogus gali būti išgelbėtas tik per Dievo malonę);


Soli Deo Gloria (garbė ir šlovė priklauso vien tik Dievui);


Sola Fide (teisieji gyvens vien tik tikėjimu).


http://www.reformatuknygos.lt/store/

SU KOVO 11-ĄJA!

Kovo 11-oji yra Viešpaties Lietuvai duotas stebuklas. Tad malda ir darbu Viešpaties garbei bei artimo naudai dėkokime Kūrėjui už tai per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Dievo palaimos visiems mūsų geruosiuose keliuose!

TIBETAS, ČEČĖNIJA, LIETUVA: LIKIMO VINGIAI

Visų išvardintų valstybių istorijoje vienijanti lygiagretė - svetimšalių priespauda - ryški. Tik Lietuva gali pasakyti apie tai būtuoju laiku...

Tibeto dvasinis vadovas ne tiek nori, jog Tibetas taptų nepriklausomas nuo Kinijos, bet kad įgytų tikrą autonomiją, kuri garantuotų Tibeto kultūros ir tikėjimo išlikimą.

VILTIS VISAME KAME

http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-629.htm

,,Teiginys: Visus reformacijos ir atgimimo judėjimus inspiravo viltis, kad Bažnyčia ir visuomenė atgis ir atsinaujins. Visi XVI amžiaus reformatoriai kvietė Bažnyčią atsiskirti nuo valstybės, bet kartu skatino visuomenę sąmoningai įtvirtinti krikščioniškas vertybes ir sampratas. Jie buvo įsitikinę, kad Dievas nori iš esmės atnaujinti Bažnyčią, valstybę ir kiekvieną individą. Idėja, kad Liuteris, Kalvinas ar kiti reformatoriai nesidomėjo socialiniais klausimais ar šiame gyvenime nepuoselėjo vilčių, yra absurdiška. Visi jie norėjo atnaujinti Bažnyčią bei visuomenę ir siekė šio tikslo, skelbdami žmonėms biblines vertybes.“

<...>

,,Beveik visų krikščioniškų denominacijų įkūrėjai – Bažnyčios tėvai, liuteronų reformatoriai Liuteris ir Melanchthonas, reformatai teologai Kalvinas, Buceris ir Noksas, anglikonai Kranmeris, metodizmo pradininkai Veslis, Vitfildas, ir baptistai (ypač JAV ir Anglijoje) manė, kad krikščionys žino, kokie yra keliami teisingi reikalavimai visuomenei, ir stengsis realizuoti savo viltis maldomis, mokymu, pranašavimu ir darbais. Idėja, kad krikščionys gali visiškai atsiriboti nuo visuomenės ir kad mūsų asmeniška viltis nedaro įtakos visuomenei, yra visiškai svetima bet kokios denominacijos išpažinimui! Europos krikščionys privalo vėl pradėti sėti viltį, kaip reformatoriai, pietistai, atgimimo žadintojai ir daugelis kitų, bei spręsti ne tik artimiausios ateities problemas, bet siekti ir tolimų tikslų. Individualizmas, kuris atsirado Europoje ir Vakaruose per pastaruosius 150 metų, sukūrė mums klaidingą įspūdį, kad krikščioniškas tikėjimas yra visiškai asmeniškas dalykas, neturi visuomeninės reikšmės ir kad jis gali išlikti organizuotoje Bažnyčioje netgi be bendravimo. Toks požiūris sukelia nusiminimą ir atima iš krikščionių viltį. Kai nematome poreikio aukotis dėl kitų, veikiai ir patys prarasime viltį. Ne Biblija ir ne pietizmas, o būtent šis individualizmas daugybę tikinčiųjų paskatino atitolti nuo šeimyninio gyvenimo, verslo, politikos ir mokslo bei nebeliudyti krikščioniškų vertybių kasdienybėje.“

http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-629.htm

BIBLIJA

http://www.biblija.lt/

Norvegijos miškuose ...

JAU IR PERSMELKĖ KIAURAI

,,Aplinkui nė gyvos dvasios.
Peras kasė sniegą.Tėvas ką tik nuvažiavo su nauju vežimu. Perui reikėjo atkasti dar vieną rietuvę.

Šūstelėjo vėjo gūsis. Kas gi tai? Gal jį šaukia Dievas? Dievas dabar jau nebebuvo toks baisus. Peras jo mažiau bebijojo. Jeigu nebūsi niekšas, Dievas nedarys nieko bloga. Apie Dievą jis dabar galvojo su daug didesne pagarba. Kalbėti apie Jį negalėjo. Nesuprato jis žmonių, kurie lengvai ir lyg pasimėgaudami kalba apie Jį. Pavyzdžiui, mokytojas klasėje, aiškindamas apie Jėzų Kristų, tardavo jo vardą kaip patį paprasčiausią. Peras galėdavo ištarti šį vardą tik tuomet, kai jam įsakydavo. Iš drovumo ir pagarbos jis netardavo jo net mintyse. O kai kurie suaugę žmonės lengvabūdiškai plepa apie Kristų ir taria šį įstabų vardą nė kiek nesivaržydami. Peras niekino tokius žmones.

Motina ir tėvas apie Dievą niekuomet nekalbėdavo, ir tai jam patiko. Jis pasipiktintų, jei jie pradėtų kalbėti.

O kas gi yra Šventoji Dvasia?
Kasdamas sniegą, Peras pajuto, kaip jo širdyje lyg suskambėjo švelni styga. Šventoji Dvasia! Ji čia. Vos tik jis apie Ją pagalvojo, o Ji jau ir persmelkė kiaurai, priminė apie save ir vėl nuskriejo.

Jis stovėjo ir nieko nematančiomis akimis žiūrėjo į snieguotą, ūkais apsitraukusį mišką. Kokios tik mintys, svajonės nėra jo lankiusios, o dabar ir Šventoji Dvasia.

Jis vėl ėmė kasti.“

Q.: Tarjei Vesosas ,,Didysis žaidimas“,- Vilnius, ,,Vaga“, 1973, p. 90. Iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius. (Kn.: Tarjei Vesaas ,,Det Store Spelet“,- OSLO, 1965. )

Liberalaus šėtono metastazės

„VELNIAS VISADA YRA KIEK LIBERALAS“, – yra pasakęs ar tik ne Čestertonas. “
http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-01-algirdas-patackas-vasario-16-oji-ir-kovo-11-oji-esminis-skirtumas-vieno-nomenklaturinio-mito-zlugimas/41208

Tačiau šis lietuviškas epizodas, papildytas istorija apie partizanų vado Žemaičio iškvietimą į Maskvą*, pakoreguoja Berijos, lyg ir liberalo, įvaizdį. „Velnias visada yra kiek liberalas“, – yra pasakęs ar tik ne Čestertonas. Pats būdamas ne rusas, su tamsos kunigaikščio tarnams būdinga blogio vyda jis žinojo, kad prievarta palaužia tik kūną, o sielai palaužti reikia kitų priemonių – išdavystės. Ir nors Berijos iškilimo laikotarpis buvo trumpas (represinės jėgos buvo stipresnės, nors ir bukesnės**), beriada turėjo tęsinį. Prie jo idėjų, pavėlavus ir vis dėlto pagaliau suvokus, kad kito kelio norint išlikti nėra, buvo grįžta 6-ame dešimtmetyje, kai represiniame aparate, CK ir kitur įsitvirtino kolaboracinė lietuviška nomenklatūra. Tada Lietuvoje ir stojo sovietų valdžia ir buvo įvykdytas, buvo iškeptas tas kiek pasmirdęs troškinys – „Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR…“.
Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti vieną, gal netikėtą ir daug kam nemalonią, bet viešumo išsiilgusią ištarą – ne jie, nomenklatūra ir prievartautojai, buvo pagrindinė sovietų valdžios atrama. Taip, jie vaidino labai svarbų vaidmenį, tačiau dambos užpildu buvo tie 70 proc., ta žiguliukų ir pilkšvų silikatinių plytų Lietuva, kuri nebuvo sovietų valdžios draugas, bet nebuvo jau ir priešas, kuri sėkmingai prisitaikė ir susitaikė <...>“

*Jonas Žemaitis (1907–?) – žymus partizanų vadas (po mirties jam buvo suteiktas generolo laipsnis). Per stebuklą išlikęs gyvas, Berijos įsakymu buvo atvežtas į Maskvą, Lubianką, kur jam Berija, kaip atrodo, siūlė aukštas pareigas okupuotoje Lietuvoje – matyt, su sąlyga, kad jis padės užgesinti ginkluotą pasipriešinimą, tačiau Žemaičiui atsisakius, jis buvo sušaudytas. Šis iškvietimas ypač siutino Sniečkų, kuris didelę dalį savo vienos ataskaitinės kalbos paskyrė ne padėčiai Lietuvoje, o šiam įvykiui.
-----------------
**„my jego rastvorili v ščeloči“ (mes jį ištirpdėme šarme) – taip gyrėsi jo budeliai.
Šis tekstas buvo pateiktas žurnalui „Veidas“. Jame spausdintas sutrumpintas. Čia publikuojamas autoriaus atsiųstas visas tekstas, kuris skelbtas "XXI amžiuje".
Q.: http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-01-algirdas-patackas-vasario-16-oji-ir-kovo-11-oji-esminis-skirtumas-vieno-nomenklaturinio-mito-zlugimas/41208

VIENINTELĖ EVANGELIKŲ REFORMATŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE

Tik Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia (LERB) yra kalvinistinė Bažnyčia ir tik Ji vienintelė turi teisę tradicine evangelikų reformatų Bažnyčia vadintis.

Liberali sekuliarėjanti atskala, pažeidusi bažnytinę drausmę bei neatitinkanti Bažnyčios pagrindinių ženklų, nėra evangelikai reformatai.


http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/91642


http://www.lrytas.lt/-12350492361233245400-ekspertai-suteik%C4%97-teis%C4%99-tradicine-evangelik%C5%B3-reformat%C5%B3-ba%C5%BEny%C4%8Dia-vadintis-tik-vienai-bendrijai.htm

,,Rygos seminarijos mokslininkai nustatė, jog Unitas Lituaniae Sinodas negali vadinti evangelikais reformatais, nes jų išpažįstamas tikėjimas turi daugybę prieštaravimų tradicinei doktrinai. Vienas iškalbingiausių faktų - pamaldas laiko ir sakramentus teikia moterys, ko niekuomet neleido evangelikų reformatų kanonai.“

,,<...> savavališkai atsiskyrę asmenys turi teisę kurti naujas bažnyčias, tačiau negirdėtas dalykas, jog išeidami jie perimtų šimtmečius gyvuojantį pavadinimą“

http://www.lrytas.lt/-12350492361233245400-ekspertai-suteik%C4%97-teis%C4%99-tradicine-evangelik%C5%B3-reformat%C5%B3-ba%C5%BEny%C4%8Dia-vadintis-tik-vienai-bendrijai.htm


http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/91642


Iš pastabų srauto:

60[-asis įrašas].

Krikščionis 00:43 02-26 IP: 78.60.50.253

,,Baikit jus čia šmeižti kun. Kvedaravičių, ir nedarykit čia cirko, nes juokas iš jūsų ima. Ne paslaptis, kad visi Mikalausko vadinamieji ,,kunigai'' yra pagal jų teologines žinias bukapročiai, neskiriantys paprasčiausių biblinių doktrinų, jas painiojantys. Tai pastebės kiekvienas krikščionis iš jų pamokslų, kuriam Biblija yra rašytasis ir neklystantis Dievo Žodis, o ne kažkokia pasenusi žmogaus kūrybos pasakų knyga (kaip kad teigia liberalioji krikščionybes atšaka, kurios ištikimi šalininkai yra mikalauskininkai). Kad pamatytume, ka pamokslauja minimi asmenys, tereikia nueiti sekmadienį pasiklausyti vadinamojo ,,kunigo" Šerno pamokslų,– ir pamatysi, kas ten per Dievo Žodžio ,,ekspertas" . Visi tie Mikalausko kunigai yra vilkai avių kailyje, viliojantys ir klaidinantys avis, kurios iesko Ganytojo. Tas, kuris skelbia Kristų ir yra šmeižiamas dėl Kristaus vardo - yra tikras Kristaus tarnas. Kvedaravičius visada yra šmeižiamas. Kodėl? Atsakymas paprastas - nes jis skelbia neatskiestą Kristaus evangeliją iš sakyklos kas sekmadienį . Ne taip kaip liberalieji ,,krikščionys" . Ir esmė yra ne turte, o Evangelijoj. Žinoma šiuolaikiniam pasauly nėra vietos Kristui ir grynam Jo Žodžiui, tad nėra ko stebėtis, kad atsiranda tokiu pragaro šunų, kurie tik ir loja viena išmokyta fraze, koks blogas Kvedaravičius. Kiekvienas turi savo nuomonę, bet tas kuris is tiesų yra vedamas Dievo Dvasios, pamatys kas yra tiesa, o kas melas. Teatsirenka kiekvienas skaitytojas, kuom tikėt, kuom ne. Tad čia belieka pridurti Kristaus žodžius: kas turi ausis-teklauso. [60-ojo įrašo autorius ekskomunikuotojo Mikalausko pavardę visur rašė mažąja raide.-E. R.]''

PAVOJUS, GRESIANTIS VISOMS TRADICINĖMS BAŽNYČIOMS.

Gintaras Beresnevičius

ATSAKYMAS Į LIETUVOS EVANGELIKŲ REFORMATŲ BAŽNYČIOS (UNITAS LITHUANIAE) PAKLAUSIMĄ DĖL TRADICINIŲ BAŽNYČIŲ STATUSO

Evangelikai reformatai Lietuvoje pagal savo doktrinos kilmę tęsia Ullricho Zwinglio ir Jono Kalvino reformacijų atšakas, suvienytas reformatų teologo ir ekumenisto Heinricho Bullingerio doktrinoje (1-sis Šveicariškas Išpažinimas, 1536 m„ Tigurino Santarvė [Consensus Tigurinus, 1549] ir Antrasis Šveicariškas Išpažinimas, Confessio Helvetica Posterior, 1566.) H. Bullingerio doktrina ir jos tąsa kanonuose tapo pagrindu, kuriuo „šveicariškąją bažnyčią" priėmė ir kiti Šveicarijos miestai, ir Prancūzijos, Škotijos, Vengrijos, Lenkijos ir atitinkamai Lietuvos evangelikai reformatai.
Būtent ši forma ir sudaro nuo Radvilų laikų, nuo XVI a. Lietuvoje gyvuojančios Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios dogmatikos esmę. Unitas Lithuaniae nėra tušti žodžiai. Ir juodžiausiai metais, ne tik Radvilų pastangų dėka, tai buvo lietuviška bažnyčia, kurioje lietuvių kalba buvo privaloma, ir kuri turėjo būtent lietuvišką savimonę, ir nuolat rėmė ir fundavo švietimą, mokyklas, vertimus į lietuvių kalbą.
Lietuvos evangelikų reformatų tęstinumą garantuoja Sinodai, šaukiami periodiškai, kurie atnaujina tęstinumą ir priimdami savo terpėn naujus asmenis, ir kurie turi teisę (drauge su Sinodo kolegija) evangelikų reformatų kanonams aiškinti. Sinodai yra aukščiausia Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios valdymo institucija. Pirmasis Sinodas sušauktas 1547 m. ir vėliau šaukti Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose. Paskutinysis rinkiminis sinodas sušauktas 2001 liepą Kaune; eilinis sinodas vyko 2002 m. birželio mėn. Vilniuje. Sinodai vyko pagal visus kanonus ir tradicijas.
Tuo metu 2002 m. spalį Biržuose nutiko įvykis, kuris neturi precedento netgi margoje protestantiškų bendruomenių dalijimosi istorijoje. Buvo sušauktas „visuotinis Evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodas", kuris a) apie savo sušaukimą ir veiklą neinformavo egzistuojančio Sinodo, b) kuris nuslėpė savo egzistavimą nuo Reformatų Bažnyčios, ir kaip bebūtų paradokslu, būdamas vietinis, regioninis, perėmė ar tiesiai sakant, uzurpavo, Lietuvos evangelikų Reformatų Bažnyčios vardą. Vardo uzurpavimas reiškia ir teisių, ir tęstinumo uzurpavimą.

Uzurpacija šį aktą galima vadinti todėl, kad a) mažesnė dalis veikė slapta nuo didesniosios, kuri apie jo sušaukimą bei veiklą nebuvo informuota, b) Biržuose įvykęs sinodas Teisingumo ministerijoje užsiregistravo kaip Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae vardu,
neinformuodamas vardo turėtojo, atsiprašau už profanišką pavyzdį, bet sakykime tai tas pats, kas būtų, jei kokia nors kaimo svarainių limonado varykla pasivadintų Coca Colos prekiniu vardu. Tokiu atveju teismai, bausmės, sankcijos tai varyklėlei būtų katastrofiškos, jos paliestų ir Lietuvos valstybės, leidusios tokį dalyką, autoritetą. O čia - ne firmos, o religijos vardas, turintis puspenkto šimtmečio tradiciją, c) kadangi geriausias ekspertas šituose klausimuose, tai visos tradicinės Lietuvos religinės bendrijos, savo pareiškime Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei 2003 02 18 pripažino, kad Lietuvos Teisingumo ministerija įregistravo naują bažnyčią tuo pačiu, jau egzistuojančios Bažnyčios pavadinimu. Pastebėta, kad „ilgus šimtmečius Lietuvoje veikiančios Bažnyčios iki šiol nebuvo valstybės skaldomos. Religinių bendrijų, t. y. Bažnyčios naujų atskirų padalinių kūrimas Lietuvoje tradiciškai buvo Bažnyčių, o ne valstybės reikalas".
Pastebėtina, kad tai įvykis, neturintis precedento - po raštu pasirašė visų religinių bendrijų atstovai, ir netgi tų, kurios ypač vengia bet kokių bendrų pareiškimų su kitomis. Visos jos tai darė po konsultacijos su užsienyje esančiais savo centrais.

Noriu pasakyti, kad jei šis Pareiškimas būtų adresuotas ne mūsų valdžiai ir vyriausybei, o Briuseliui ar Strasbūrui ar Jungtinėms Tautoms, jis būtų kelioms dienoms pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre kaip beprecedentinis teisiško aklumo ir beje beprecedentinio bendradarbiavimo tarp konfesijų atvejis. O beprecedentinį atvejį gali išprovokuoti tik precedento neturinti situacija, kuri ir yra Lietuvos Evangelikų Reformatų (Unitas Lithuaniae) „klonavimo" atveju.
Skaidymasis yra natūralus protestantizme, ir jis vyksta, tačiau per ilgus amžius dar nebuvo atsitikimo, kad atskilusi dalis pasivadintų tos dalies, nuo kurios ji atskyla, vardu, nepridedama „naujoji", „regioninė", „Šv. Dvasios", „apaštališkoji" - nesvarbu kokių, bet vardų, liudijančių, kad ji nėra ta pati tradicinė bendruomenė, o tokia, kuri išsiskiria ir todėl atsiskiria dėl tam tikrų sumetimų (naujai atsiradusios dogmatikos, lokalinių ypatumų, charizminės pakraipos ir pan.) Niekur skaidymasis nevyksta tokiu būdu. Teisingumo ministerijos pareiga buvo atitinkamai bent jau informuoti tradicinę bažnyčią, kad ji jau klonuota.
Visi teisingumo ministerijos pareigūnų pasiteisinimai dėl registracijos nekalba apie faktą, kodėl naujieji evangelikai reformatai registruoti ne kaip tradicinės konfesijos dalis, o kaip pati tradicinė konfesija. Lygiai taip pat hab. dr. Ingė Lukšaitė savo paaiškinimuose nenurodo, kada ir kur buvęs toks precedentas. Kur ir kada - ne evangelikai reformatai skyla - o kur abi atskalos toliau gyvuoja tuo pačiu vardu? Tokio dalyko nėra nė Teisingumo ministerijos atsakyme nurodomu Nyderlandų evangelikų reformatų skilimo atveju. Teisingumo ministerijos atsakyme kalbama kad ji įformino realų faktą, būtent, kad „egzistuoja dvi tradicinės religinės bendrijos vienos tradicinės evangelikų
reformatų konfesijos viduje". Tačiau vis dėlto yra kitaip - ministerijos dėka egzistuoja „dvi vienai ir vienintelės tradicinės konfesijos". Teisingumo ministerija galėjo atkreipti dėmesį, kad skilusios bendrijos nevadinamos toliau tuo pačiu vardu. Ji tiesiog neįregistravo realaus skilimo fakto. Ji įregistravo - maždaug - du Romos popiežius.
Hab. dr. Ingės Lukšaitės Paaiškinime kalbama apie tai, kad sinodai aplinkybėms verčiant nevykdavo ar būdavo šaukiami atskirų bendruomenių susirinkimų pagrindu, tačiau taip būdavo po karų, okupacijų, badmečių. Jos kvalifikuotas pasakojimas yra istorikės darbas, kuris neskirtas atsakyti į pagrindinį klausimą, kodėl registruota dviguba Unitas Lithuania bažnyčia? O teiginys, kad keturios bendruomenės - Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio, Kėdainių yra tradicinės, kadangi veikia 350 metų, suprantama, teisingas, tačiau hab. Dr. I. Lukšaitė nekelia sau neįgyvendinamos užduoties - paaiškinti, nuo kada ir kokiu pagrindu keturios parapijos yra ta pati Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia Unitas Lithuaniae? Juo labiau, kad pagal Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią, t. y. pagal 1929 m. Sinodo kanonus, parapijos valdybą tvirtina Sinodas (Kanonas 5, paragrafas Nr. 10), taigi, parapija nėra sinodo darymo įrankis; o 1997 m. Sinodo Kanonų 6,7 punktai aiškiai pasako parapijos kompetencijos ribas, kurias nustato Sinodas, galintis atšaukti parapijos valdymo isntitucijas. Aštuntasis to paties kanono punktas apskritai sako kad „Bažnyčia atsiriboja nuo asmenų klaidinančių žmones, skelbiančių save alternatyvių ar kitoki „sinodų" organizatoriais. Sinodai šaukiami sutinkamai su Didžiąja Agenda ir Kanonais. Bet kokie atskirų parapijiečių ar bet kokio skaičiaus jų grupių renginiai Sinodais vadintis negali ir jų sprendimai yra niekiniai nuo pat jų priėmimo momento"

Vien šį punktą paskaitę Teisingumo ministerijos atstovai privalėjo pripažinti, kad įjuos registravimu kreipiasi būtent tokia grupė. Deja, matyt, kanonai neskaityti.
Šis precedentas, kai Bažnyčia imama net ne skaldyti, o dauginama klonavimo keliu, yra nepaprastai pavojingas ir gresia visoms tradicinėms religijoms. Jeigu pirmasis pasaulyje bažnyčios klonavimo precedentas įvyks Lietuvoje, tai suteiks mums juodą dėmę. O einant į Europą ir į civilizuotą pasaulį mes negalime rodyti teisinio ir moralinio cinizmo ir abuojumo, kuris suteiktų precedentą dubliuoti bažnyčias kaip avelę Dolly.

Gintaras Beresnevičius

XXI a. MIEGAMASIS

Ar verta galvoti apie tai koks turi būti XXI a. miegamasis? Jei manyčiau priešingai, šio teksto nebūtų.
Apmąstydama šią temą perverčiau nemažai literatūros, neplenkdama net feng-šui knygų. Nors į šį reiškinį žiūriu skeptiškai, turiu pripažinti, kad kai kurie jų pastebėjimai labai taiklūs. Peržiūrėjau nemažai miegamojo interjero nuotraukų ir išvydau tai, ko per savo nemenką praktiką dar nebuvau mačiusi http://www.uch.lt/2009/11/05/miegamasis.html. Bendras vaizdas susidarė toks – kai kurios rekomendacijos beviltiškai pasenusios, bet svarbiausia beveik visos įtakotos kažkokio keisto šventeiviškumo. Ypač dažnai rekomenduojama raudonos spalvos, kuri siejama su aistra, energija ir optimizmu, neįsileisti į miegamąjį, nes tai atseit trikdo miegą http://gatve.delfi.lt/archive/article.php?id=12416505. Dėl dominuojančios spalvos sutinku, tačiau kodėl negalime taip kambario dekoruoti? Apie tai kalbėsiu vėliau, bet dabar norėčiau aptarti mano minėtąjį „šventeiviškumą“.
Esu tikra, o Jūs nežinau, ar su manimi sutiksite, kad iki pat šių dienų Vakarų Europos civilizacija taip ir nesuformulavo vieningo ir išbalansuoto požiūrio į seksą ir meilės žaidimus. Šiam požiūriui milžinišką įtaką darė, ir sutikite tebedaro, krikščioniškoji Bažnyčia. Suskilusi į radikaliai skirtingus katalikiškąjį ir protestantiškąjį blokus, siūlo visiškai skirtingus požiūrį į darbą, šeimą ir seksualinį gyvenimą. Katalikai aukščiausią dvasingumą, kunigystę, sieja su atsisakymu nuo šeimyninio guolio, o protestantų kunigai tuokdamiesi primena, kad vieną iš krikščionybės bazinių vertybių yra šeima. Pradžios knygos eilut4 „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28) jiems yra viena svarbiausių vietų Biblijoje. Tokio nevieningo požiūrio rezultatai akivaizdūs – vieni eina į gatves kovoti už savo seksualines laisves, o kiti drovisi apie tai kalbėti arba neteikia tam ypatingo dėmesio. Beje, gal dar kas pamena, kaip sovietai kruopščiai slėpė, kad sovietinė šeima, svarbiausia visuomenės ląstelė, miegamajame dar ką nors daro, nebent, kad skaito žurnalą „Tarybinė moteris“? :)

Kas jaučiasi nesmagiai vilkėdamas bereikalingus drovumo drabužius, lai juos nusimeta ir žengia toliau į Veneros valdas. Antikos graikai žinojo kokia kaprizinga ši deivė ir ir labai stengėsi, kad ją prisiviliotų. Klaidinga manyti, kad helenistų interjerai buvo bespalviai, tokie kaipo juos dabar matome dabar. Atvirkščiai, sienas dekoravo jie naudojo sodriomis spalvomis, tiesa kruopščiai siekdami šviesių ir tamsių spalvų tinkamo santykio. Pastebėjote ir Jūs, kad ši deivė mėgsta intymią vakarinę atmosferą. Jai patinka žvakių šviesa, siena slystanti šviesa, o tiesioginis banalus apšvietimas virš galvos ją tiesiog žudo.
Tačiau grįžkime prie XXI a. miegamojo interjero. Šių sienų interjero mados tendencijos atrodo mums negailestingos, siūlydamos prislopintas ir tamsesnes spalvas. Susidaro įspūdis, kad taip ketinama atimti iš mūsų paskutinius džiaugsmo ir laimės likučius. Tačiau ar tikrai tamsesnės spalvos nieko neduoda, o tik atima? Visų pirma, psichologai teigia, kad tamsios spalvos suteikia jaukumo, atsiskyrimo ir saugumo jausmą. Šiuolaikinis aktyvus civilizacijos pasaulis mus taip išvargina, kad nors trumpam „išeiti iš žaidimo“,– jau nebe įgeidis, o būtinybė. Antra, aktyvių spalvų, tokių kaip geltonos, persiko prigimtis yra stimuliuojanti, skatinančios veikti ir kreipiančios į išorę, civilizaciją. O, kai mes norime ilsėtis ir atsipūsti, mus toliau skatina veikti ir eiti iš namų. Trečia,– tamsios spalvos leidžia geriau atsiskleisti kitoms spalvoms. Ypač tai dera ryškiems, sąlygiškai nedideliems plotams – tekstilei, dekoratyviajai dailei, baldų medžio faktūroms. Ketvirta, kadangi tamsios spalvos labai sugeria šviesą, reikia labai gerai apgalvoti apšvietimą. Juk žibintai naktį atrodo taip patraukliai.
Nenorėčiau, kad manytumėte, kad esu šalininkė tik tamsių miegamojo spalvų. Jei jos šiuolaikiškai ramios ir neįkyrios, tai galima sukurti pilna jaukumo ir malonių pojūčių aplinką.Tik tam, kad ilgainiui neapimtų išglebimas ir tingulys, o kambariui suteiktumėm daugiau seksualumo, dar ir kiti akcentai būtų labai tinkami.
Taigi, mano manymu, XXI a. miegamasis pretenduoja įgyti kiek kitokią prasmę. Tai buveinė, kurioje mes turime nusiplauti per dienas susikaupusias dulkes – apmąstyti, kad kažkas šiandien buvo neteisus arba neteisūs buvome mes, atleisti, nebeteisti ir nurimti. Mūsų kambarėlis gali būti mūsų sąjungininkas, jie tik leisime jam kalbėti apie taiką, ramybę ir bendrystę. Tuomet jis vilios mus į savo glėbį, o mes vis dažniau kartosime, kad namuose geriausia.

Architektė Gitana Valavičiūtė, gyti@takas.lt